Wallace Collection istorija
Wallace Collection šimtų gausos praradimas prasideda privačiuose XVIII ir XIX amžiaus kolekcionavimo ak***uose. Siras Richardas Wallace'as kartu su Hertfordo Markizais sukūrė itin platus kolekcijos lobį, kuris atspindi nuolatos besikeičantčius Europos aristokratijos estetos požūdžius. Šie vertingiausi daiktai buvo renkami per kelis kartas, formuojant vientisą, nuo XV iki XIX amžiaus trukmės grožio ir dekoratyvinio meno ansamblį. Galiausiai, po 1897 m. mirus Lady Wallace, šis turtas buvo paliktas Britijos tautai, o kolekcija savo nuolatinę namus rado Didžiojoje Britanijoje, Londono širdyje.
1897 m. įsteigta institucija užtikrino, kad šie sukaupti lobiai liktų kartu, saugomi Hertford House sienų. Šis ansamblis apima įvairiausias menės, nuo senųjų meistrų tapybos šedevrų iki itin sudėtingų dekoratyvinio meno artefaktų. Tai, kad šie darbai saugomi buvusio privalaus rezidencijos kambariuose, leidžia jų įsigijimo istorijai išlikti lytė, beveik jautiami fiziniškai. Kolekcionerių keturiasdešimties ir šešiasdešimties metų šeimoų palikimas yra akivaizdžiai juntamas per tai, kaip šie daiktai buvo sujungti, sukuriant ypatingą, rafinuotą ir prabangių susitikimų atmosferą.
- The Laughing Cavalier, 1624 - Frans Hals I
- The Swing, 1767 - Jean-Honoré Fragonard
- Perseus and Andromeda, 1554 - Titian
- Napoleon and his Staff, 1868 - Jean-Louis Ernest Meissonier
Hertford House architektūra
Londonos Manchester Square sostuvė, kurioje šiuos architektūros kūdinius užima šis pastatas, pasakoja daugybę sluoksnių, prasidavusių dar prieš atsirandant dabartinei jo tapatybei. XV a. šioje vietoje ketverio Somerset karališkoji dvasių, pirmąjo Somerset kunigaikščio, turėjo savo Londono residenciją. Tačiau dabartinis pastatas savo genealogiją sieja su 1776 metais, kai jis buvo išstatytas Hertfordo hrabiausiui. Per dešimtmečius namų architektūrinis charakteris nuolat keitėsi, atitinkdamas evoliuojančius įvairių šeimoje gyvenusių šeimininkų estetinus poreikius, keliaujant per prabangių XVIII a. pabaigos ir ankstyvojo XIX a. stilius.
Interjeras išgyveno itin kruopčią restauraciją, siekiant išsaugoti gyvenamosios, privilaus miesto residencijos atmosferą. Vietoj sterilių, dažniausiai pasitaikančių viešose institucijose, kambarių išdėstymas sukuria jus suvokiančią prabangių salonų jutikį ir sensorinę turtingumą. Baldai yra išstatyti taip, tarsi jie vis dar lauktų svečių, o porcelanas – skliajuose bei lentynose – pristatomas taip, kad primintų kasdienį naudojimą. Šis apgalvotas išdėstymas leidžia meno kūdiniams egzistuoti jų pradinėje, namų aplinkoje, kur tapetai ir paveikslai sėdi būtent taip, kaip tai būtų vykę jų pradinėje, prabangių salonų aplinkoje.
Per pastato dizainą puikiai atspindimas perėjimas nuo puikiai išgražintų, flamonkuškų 1700-ųjų metų didingumo iki labiau nuosaikios, subtilios elegancijos. Ši architektūrinė evoliucija suteikia unikalią sceną pačiai kolekcijai, kur fizinė erdvė ir joje esantys meno objektai yra neatsiejami vienas nuo kito. Šis namas išlieka reta privilaus rezidencijos, transformuotos į viešąją erdvę, pavyzdys, išlaikantis prabringą ir íntmią didžiųjų salonų nuotaiką.
Prancūzų XVIII amžiaus menas ir Rokoko
kolekcijos širdis slypi stebiname prancūzų XVIII amžiaus meno ansambliu. Šis kūrinių koncentratas suteikia galimybę giliai pažvelgti į rokoko ir klasicizmo laikotarpius. Galerijose tvyro Fragonard ir Watteau dvaseika, perteikiant subtilius aristokratijos gyvenimo niuansus. Čia žmogus pasijungia su delicate fantazijų pasauliu, kuriame mitologinės scenos atsivelo su žaismingu laisvesniu. Ypač išskiriami François Boucher płótnai, kuruose cherubai šoka tarp pastelinio atspalvių.
Šių kūrinių egzistencija kuria meninės evoliucijos naratyvą. Įtakos klasicizmo stiliaus aušrai labiausiai pasiekia per šviesos laikotarpio įtaką. Šis perėjimas tampa akivaizdus skausmingose, sentimentališkose Jean-Baptiste Greuze scenose bei ankstyvojo Jacques-Louis David portretuose. Kolekcija saugo svarbius XVIII amžiaus prancūzų meno pavyzdžius, kurie atspindi keičančiussią to laiko estetiką. Šie paveikslai yra tarsi lytūs Europos sk taste likimai, išstatyti Hertford House kambariuose.
- Gyvenimo malonumai, apie 1716 m. - Jean-Antoine Watteau
- Saulės leidimas, 1752 m. - François Boucher
- Svingas, 1767 m. - Jean-Honoré Fragonard
Ginklai, plėstuvai ir dekoratyvinis menas
Ši kolekcija pasižymi išskirtiniu ginklaių ir plėstuvų gausumu, kurių fizinis egzistavimas ir svoris tiesiogiai kalba apie praėjusio epochų meistriškumą bei itin aukštą rankų darbą. Kartu su šiais kova ir apsaugos simboliais, muziejus saugo neįtikėtiną XVIII amžiaus Prancūzijos g fine art ir baldų turtą. Šių daiktų išdėstymas atspindi tai, kaip jie kadaise buvo naudojami privačiuose, aristokratiškuose aplinkose, kur porcelianas ir auksiniai tabako dėžutės buvo neatsiejami kasdienybės ritmo dalys.
Dekoratyvinis menas čia kviečia į kelionę per viduramžius ir Renesansą, kur galerijose galima apturti įvairių keramikos ir Sèvres porceliano perlaimes. Kolekcijoje saugomi Limogesios emalijos, maiolica, stiklo ir bronzos artefaktai. Šie daiktai, svimbanguoja nuo kasdienio naudojio reikšmės iki grynai ornamentinių šedevrų, demonstruoja aukščiausią technikos ir estetiškumo lygį. Šių kūrinių buvimas suteikia suvokimą apie materialioją kultūrą, kuri kadaise lydėjo Hertford House šeimos narius.
- Slaptoji raktelė su leidžiama dalimi, 1783 m. - Jean Henri Riesener
Kolekcijos šedevrai
Senųjų meistrų paveikslai šių sienų viduje kviečia tyliems susitikimams su pačios istorijos svoriu. Titian, Rembrandt, Hals ir Velázquez kūriniai užima erdvę su tokiu rimtumu, kuris nepalieka nieko nežinčionių. Galbūt pagai čia sustingsite prieš tai, kad „Juokingasis kavaleris“ (apie 1624 m.), kurį sukūrė Frans Hals, stebėdami neįtikėtiną brushio darbų tikslumą. Netoliese, 1656 metų kopija pagal Titianą, „Sakmelių Madona“, kurios autorius David Teniers jaunesnysis, suteikia visai kitokio vizualinio ramybės pojūtį.
Kolekcija taip pat saugo kūrinius, gebančius užfiksuoti intensyvios dramos arba lengvumo akimirkas. Jean-Honoré Fragonard kūrinys „Svingas“ (1767 m.) įneša į salą Rococo žaismingumo dvasią. Tai kontrastuoja su atmosferą, kuri staiga pasikeičia susidūrus su Eugène Delacroix dziedu „Dogo Marino Faliero nužudymas“ (1825 m.). Kompozicijos įtampa išlieka jautri ir pajautžiama net po šimto metų stebėjimo.
- „Juokingasis kavaleris“, apie 1624 m. – Frans Hals
- „Svingas“, 1767 m. – Jean-Honoré Fragonard
- „Dogo Marino Faliero nužudymas“, 1825 m. – Eugène Delacroix
- „Sakmelčių Madona“ (kopija pagal Titianą), 1656 m. – David Teniers jaunesnysis
Peržvalgos ir bendraus dalyvavimo galimybės
Muziejus nuolatos vystosi per temines tyrimus ir kūrybines eksploracijas. Vienos iš naujausių perž vorgų buvo skrypsniavimas tarp Mados ir funkcijos bei subtilių niuansų, besidėlinančių Portretų meno pasaulyje. Šios programos leidžia artimiau pažvelgti į tai, kaip objektai ir asmenybės veikia savo istorinėje aplinkoje. Įėjimas į muziejų išlieka nemokamas, užtikrinant, kad kolekcija būtų prieinama kiekvienam, ieškaujančiam meno prabangos ir prasmės.
Interakcija su kolekcija vyksta per įvairias struktūriškas veiklas. Vadovaujama ekskursijos ir paskaitos suteikia pagrindą gilesniam kolekcijos eksponatų istorijų suvokimui. Tiems, kuriuos domina dekoratyvinio meno techniniai aspektai, rengiami dirbtuvės, kurių metu mokoma pažinti įvairias istorinias technikas. Šios sesijos suteikia galimybę tiesiogiai susidurti su eksponuojamų daiktų meistriškumu. Taip pat organizuojamos šeimoms skirtos veiklos, kurios yra sukurtos įžaidti jaunųjų vaiko fantazijų galią per tiesioginį ryšį su menu.
