Philipp Haller

Venecijos šešėliai Innsbrucke

Innsbruckas, 1698 m. Alpinų kraštovaizãte gimsta vaikas, tačiau jo mokymų šaknys jau džiūsta Adriatiko jūros kvapeliu. Philipp Haller keliauja iš kalnų link Venecijos šviesos, kur pradeda dominuoti Giovanni Battista Piazzetta įtampa. Tai nėra tiesiog mokomoji praktika; tai yra fundamentalus peržvalgomas suvokimas apie šviesos ir tamsos sąveiką. Jis pasisavina ypatingą vizualią kalbą, kurią apibrėžia įtampa tarp plačių, šviesių paviršių ir aštrių, netolyrilių gilių šešėlių kraštų. Grįžęs į Innsbrucką, jis atneša šią veneciejetišką intensyvumą į Austrijos širdį.

Jo rankos randa darbą šia regiono šventymėse. Jis slenka tarp Jėzuitų bažnyčios ir Servitų vienuolijos, palikdamas savo žymą Wilteno ir Fiechto vienuolijų altoriuose. Jo brushas darbai yra kontrastų studija – ritmiškas šviesos ir tamsos šokis, atspindintis dramatišką mokytojo jautrumą. Jis ne tik piešia figūras; jis išskabia jas iš tamsos, naudodamas daubomis ir kredą, kurdami eskizes, pasižyminčius fiziniu, taktiliniu svoriu.

Portretų ir atsidavimo palikimas

Philipp Haller karjera yra nuolatinis veidų ir altorių kaupimas. Jis su techniniu tikslu vadovauja tiek bažnyčios reikalavimams, tiek prabosos rangų asmenų privačioms užsakoms. Jo kūrybos stilius pasižymi ypatingu struktūriniu metodu:

• Daubų ir kredo naudojimas formoms apibrėžti per didelio kontrasto šešėliavimą.
• Ulika, alternatyviai naudojanti plačius, ryškius plokšlumus su aštriais, kampais formuotais šešėliais.
• Didelių mastų altorių paveikslų kūryba, tokie kaip 1753 m. darbas Gmundner Kapuzinerkirche.
• Intymių portretų kūryba, perteikiančių unikalią savo subiectų charakteristiką.

Jo studija tampa mokymo vieta, kurioje šie technikos meistriškumo elementai perduodami tokio studento kaip Joseph Schöpf. Jis palieka kūrybos veidmenų korpusą, apimanantį tiek dvasinį, tiek pasaulietišką gyvenimą – nuo kaimo bažnyčios aukščiausiasios altoriaus iki išskirtinių to laikotarpio šalių veidų.

Paskutinis ženkas

Tirolio kartografas Peter Anich portretas išlieka pagrindiniu ryšiu tiems, kurie studijuoja jo rankos meistriškumą. Tai kūrinys, kuriame perteikiama jo gebėjimas per atsargų šviesos valdymą atiduoti žmogišką buvimą. 1772 m. jis mirda Innsbrucke, palikdamas vizualų XVIII amžiaus Austrijos socialinio ir religinio kraštovaizžio įrašą. Jo stilius, įsišakinusis Piazzetta tradicijoje, lieka įrakstuose jo paliktuose eskizuose ir aliejuje Tirolio slėgniuose.