Louis-Auguste Schwiter

Pradinis gyvenimas, šeima ir mokslas

Louis-Auguste Schwiter gimė 1805 metais netoli Hanovero, Vokietijoje. Jis buvo vienintelis Prancūzijos generolo Henry César Auguste Schwiterio sūnus. Ši kilmė suteikė jam aristokratišką fono, nors jo asmeninis kelias galiausiai vedė ne į mūšmindžius, o prie dailės šepetėlio. Pradžios metus jis praleido aristokratiškos aplinkos šešelyje, kartu žvelgdamas į gyvenimą, kuriame jis vėliau bus žinomas kaip Baronas de Schwiter.

Tarp 1823 ir 1826 metų jis gyveno Paryžiuje, kur studijavo teisę. Taulių tekstai ir oficialios studijos tais metais buvo nutrauktos kitokio pobūdžio mokymu. Šiuo laikotarpiu jis susitiko su Eugène Delacroix, kuris tapo jo pirmuoju dailės mokytoju. Ši mentorystė pakylė jo dėmės nuo teisės logikos link šviesos ir formos stebėjimo. Šio ankstyvojo mokymosi įtampa lydėjo jį visą gyvenimą, kai jis žvelgė į kūrybą, skirtą portretų ir kraštoilavimo įtvartinimui.

Profesionali karjera ir parodos

Jo buvimas Paryžiaus meno aplinkoje buvo žymimas nuolatinėmis dalyvavomaisiomis parodose „Salonuose“, kuriose jo darbai eksponuoti tarp 1831 ir 1859 metų. Šios parodos suteikė jam galimybę savo portretus ir kraštoilavimo paveikslus pristatyti platesnei auditorijai. 1845 metais jo techninis meistriškumas buvo apdovonotas aukso medaliu. Šis gyvenimo etapas buvo apibūdintinamas nuosekliu bendravimu su oficialiomis Prancūzijos meno institucijomis.

Kelionės per La Manžą į Angliją jį nukreipė ten keliais atvejais. Šių vizitų metu jis savo portretus pristatė Karalinės akademijos galerijose, dalyvavdamas ten bent keturiose skirtingose parodose. Toks judėjimas tarp Prancūzijos ir Anglijos atskleidžia gyvenimą, skirtą skirtingų socialinių ir meninių aplinkų pažinimui – nuolatos perpildant tarp Paryžiaus studijų ir Londono galerijų.

Meneniniai interesai ir kolekcijos

Nebengalėjęs pasitenkinimo tik savo meno kūriniais, Schwiter didelį gyvenimo dalį skvėrė stebėdamas kitų meistrų darbus. Jis buvo tikras connoisseur'as, pasižvelgęs į senosios mokslos meistrus, ypač dėmesingai studijuodamas praėjusio amžiaus piešinius. Schwiter buvo vienas iš pirmųjų XIX amžiaus kolekcionierių, kurie sukūrė tiksliai parinktą Prancūzijos ir Italijos piešinių grupę, išreiškiant savo meilę XVIII amžiaus mokyklų linijoms bei lengvumo pojūdiui. Jo kolekcijoje žvelgė Giambattista Tiepolo darbai, taip pat jis itin aistavo angliškus mezzotinto portretus.

Interesas šiuos kūrinius studijuoti nebuvo tik paprastas hobis, o esminė aristokrato ir dailininko gyvenimo dalis. Jis rinko šiuos pavyzdžius su ypatingu tikslu, sukurdamas prasmingą kolekciją, kuri atspindėjo jo meilę delikatumui ir tikslumui. Dauguma šios sukauptos kolekcijos buvo parduota aukcionuose 1883 ir 1886 metais, kai gyvenimo vėlavusiame etape menininkas prarado regėjimą.

Pagrindiniai darbai ir temos

Schwiterio šuvis dažnai kreipėsi į savo samtvorių ir aristokratijos veidus. 1840 metais jis sukūrė Charles Emmanuel, duc de Montmorency Luxembourg portretą. Jo kūryba taip pat užfiksavo draugo ir buvusio mokytojo, Eugène Delacroix, panašumą. Šis Delacroix portretas buvo užbaigtas keliais metais po 1830 m. ir vėliau pristatytas 1833 m. Parodoje „Salon“.

Tarp šių dviejų menininkų kilęs ryšys buvo ištrypkintas abipusiu mastu. Nors Schwiteris tapo Delacroix mokinio, jis taip pat tapo svarbia figūra kito žmogaus kūryboje. Jis buvo vieno iš geriausių Delacroix portretų𝙈 subiectas – pilno ūgio studija, kuri iki šių dienų išlieka pastebėtas to laikotarpio portretų pavyzdys. Šios temos atspindi gyvenimą, skirtą navigacijai tarp Paryžiaus bei kitų socialinių ir meninių aplinkų.