Generacijos medužis: Francis Bacon ir 1950-ieji moksliukai
Devimtasis dešimtmetis buvo šokiruojantis pokytis Vakarų meno pejzaže, išsiskirtimas nuo įprastinių normų, kurį pagaliau įjungė pasireikšimai po pasauliniame karo nerimais ir žmogaus patirties gilus peržiūrėjimas. Ši turbulencija apgaulė Francis Baconas, kūrėjas, którego visceralūs vaizdai – dažnai neapamžinantys, dažnai sutrikę – tapo sinonimu šios epopos ilgesmenio emocinės intensyvumui. Gimęs Dubline 1906 m., Bacono ankstyvas gyvenimas buvo pažymėtas šeimos tragedija – jo tėčio staigios mirtis, kai jam buvo tik dešimt metų, giliai paformavo jo meninį viziją ir įkėlė jį ilgalaike apmąstymo būsenoje dėl mirties, skausmo ir žmogaus egzistencijos drėbęs.
Bacono kelionė bei iškilimas kaip iškiliantis menininkas prasidėjo Londone, kur jis studijavo Slade Meno mokykloje. Tačiau tik 1940-nydėse jo įvadas stilius iš tikrųjų kristalizuojasi. Karo metai, su savo nuolikinio žudymo grėsmiu ir susidūrimu su kovos baisiais, buvo kritinis katalizatorius jo meninio vystymosi. Jo kelionės į Pietų Afriką 1951 ir 1952 m., sukeltos motinos išbučiavimu, suteikė jam naują vizualinę žodyną – afrikinių llanų galingi kraštotvariai ir laivybė tapo pasikartojančiomis motyvais jo darbe, įsivaikintos pradinio baimės ir pagrįstumo jausmu.
Vidurinis 1950-miigia Baconas kovojo su ypač intensiu asmeninio išsukčio periodu. Jo santykis su Ericu Hall baigėsi skandalu, o jis pasipylė su Peteriu Lacy, buvę karininką pilotu, kurio obsesyvinis pobūdis atspindėjo ir galbūt padidino Bacono pačias nerimas. Šis nestabilus ryšys įjungė seriją vaizdų – „Vyras mėlynai“ ciklus – išsaugojant temaları valdžią, kontrolę ir groteską. Šie kūriniai, pažymėti savo klaustrofobijos interjeriais ir iškraipytomis figūromis, laikomi vienais jo psichologiniu įdomiausių ir sutrikusių.
Šiuo metu Baconas taip pat pasinaudojo Eadweard Muybridge fotografijomis apie žmogaus judėjimą kaip įkvėpsį. Jo „Dvi figūros“ serija, apribojanti vyriškus nuogotiuosius dinamikoje pažeidimis iš Muybridge studijų, atskleidžia fascinaciją fizikalumo ir seksualumo tarpusavio jungimu, dažnai paspilkinti grėzių ir pagrįstumo jausmu. Senovės egiptiškojo meno įtakos, kurį Baconas labai mėgžėjo dėl jo monumentalios proporcijos ir simbolinės galios, yra matoma jo vėlesniuose veilmiuose, ypač tychose, dievinančių Sfinkso atvaizdavimą.
Iskraipymo kalba: stilius ir technika
Bacono meninis stilius iškart įpažįstamas – tai sąmoningai iškraipta forma, neapibrėžiamumas realistiniu atvaizdyti. Jis retai pavaizduotų figūras taip, kaip jos atrodo ilgesniu akių. Vietoj to jis naudojo fragmentacijos, hiperbolizavimo ir sluoksnių technikákat, kad išsaugotų apgauliančio neapamžinimo ir psichologinio sutrikimo jausmą. Jo spalvų naudojimas buvo vistokiausias, dažnai naudojant skanduliausias raudono, mėlyno ir juodos spalvų sąjungas, kad padidintų jo vaizdų emocinį poveikį.
Jo technika apima dažną paaiškintiją, gestų įvaikinimą, kuranti paviršių, kuris yra tiek taktilus, tiek vizualiai pagrįstas. Jis dažnai naudojo kolažžių elementus – naujienlaiškių iškirpimus, drabužių fragmentus ir kitus rasitus daiktus – siekdamas dar labiau sutrikinti bet kokio stabilumo ar tvarkos jausmo. Bacono požiūris gali būti apibūdintas kaip „veiksmingas vaizduojimas“, ne Jackson Pollock būdu, o pagaliau kaip būdas išvaizduoti savo emocinį išsukčį ant kanavoto.
Picasso ir de Kooning panašios menininkų įtakos yra matžiamos Bacono darbe, ypač jo fragmentuotų figūrų ir iškraiptų perspektivų naudojime. Tačiau Bacono vaizdai turi unikalią intensyvumą – visceralią savybę, kuri viršija paprastą stiliaus imitaciją. Jis nesilaiko neapvaizduoti grožio ar harmonijos, bet pagaliau įjungti žiūrovą su žmogaus patirties tamsiaisakalniais.
Kryštasis kūrinys po karo menininkų
Francis Bacono iškilimas kaip didelis menininkas 1950-nydėse susiję su platesniu pokyčiu meno pasaulyje. Abstraktinio ekspresionizmo augimas iššūkiu europietiško modernizmo dominavimui ir įkūrė Vilnių kaip naują meninio kūrimo epicentrą. Bacono darbas, su jo neapribojimu aprašytame žmogaus kančios ir psichologinio sutrikimo atvaizdymo, giliai pajungė žiūrovus, kurie buvo susidarius su pasauliniame karo pasekmėmis.
Jo vystavimas 1953 ir 1957 m. – Vilniuje ir Paryžiuje – pažymėjo svarbius etapus jo karjéroje. Šie rodymai suteikė jam tarptautinę pagolinį ir patvirtino jo poziciją kaip vadovaujo po karo meno scenoje. Bacono vaizdai iki šiol yra vystomi ir mokslinėse studijose, įkvėpinant žiūrovus savo sutrikiančiu grožiu ir gilia psichologiniu derinimu.
Palėjimas ir įtakos
Francis Bacono įtakos 20 amčioje menininkystėje yra neapribojama. Jo pasirengimas susidūrti su sunkiais temais – mirtimi, smarbiumi, seksualumu – atverė naujas žemę vaizduojimui ir padarė kelią ateičiems kartoms menininkams, apžvelgiantiesi traumų ir iškraipymo temaları. Jo įtakos galima pamatyti darbu menininkų, nuo Lucian Freud iki Damien Hirst.
Bacono palėjimas išplėtasi už jo individualius vaizdus; jis fundamentaliai pakeitė mūsų supratimą apie tai, ką menas gali – ir turėtų – atitraukti. Jis įrodė, kad mena gali būti priemonė apžvelgti žmogaus psichikos tamsiausias kampelius, ir daro tai, keičiant menininko vaidmenį tiek kaip stebėtojo, tiek kaip dalyvio egzistencijos dramoje.
