Augustas Wolfas

Kopijotojo tikslumas

Augustas Wolfas buvo dailininkas, kurį apibrėžė techninis griežtumas, reikalingas prakaštos atvaizdavimui. Gimęs Vaynalime, Vokietijoje, savo karjerą jis kūrė ne siekiant atskleisti naujo stiliaus, o per disciplinuotą egzistuojančių mokyklių imitaciją. Profesinį kelią jis pradėjo nuo auksininko amato – darbo, reikalaujančio tokio tikslumo ir dėmesio detalėms, kurie vėliau tapo jo pagrindiniu požiūriu į slėpinį. Po mokymų Nurnbergo ir Karlsrūės miestuose, 1869 m. jis persikrausto į Munich, kas įterlė jį į svarbaus Europos meno rinkos centrą.

Jo reputacija tvirtėjo per ryšį su grafu Adolfu Friedrichu von Schack. Būtent čia Wolfo gebėjimas perteikti senųjų kūrinių esmę tapo jo pagrindiniu profesiniu atpažintumo ženklu. Jis ne tik kartodavo formas; jis siekė atkartoti pačios originalių darbų sielą – pasiekimas, dėl kurio jis gavo aukščiausio lygio užsakymus iš Europos aristokratijos.

Venecijos metai

1870 m. Wolfas persikrausto į Veneciją, žingsmas, kuris nukreipė jo dėmesį į XVI a. Venecijos mokyklą. Šis jo gyvenimo laikotarpis pasižymėjo intensyviu, apibutinta darbo procesu. Jis nebuvo keliautojas, ieškantis įspirmo originaliems kraštovizdžiams, bet specialistas, dirbantis pagal sutartis, siekiantis išsaugoti ir sureplikavimui Italijos vizualią istoriją. Jo veikla Venecijoje pasižymėjo keliais specifiniais profesiniais užduočių vykdymais:

• Grafo Schack užsakymas sukurti pilų mastelių Venecijos bažnyčijų paveikslų kopijas.
• Aptikriama 48 kopijų kūrimas per vienasliklapį metų laikotarpį.
• Reguliarūs užsakymai iš Oldenburgo archidukso aukštos kokybės reprodukcijoms.
• Originalių paveikslų kūrimas, kurių temos ir stilius imitavo XVI a. Venecijos meno žemę.

Šis intensyvaus kūrybos periodas davė rezultatą – kūrinių rinką, kuri šiandien išlieka itin vertinga. Daugelis jo kopijų iš Schack kolekcijos yra saugomi Munich, Schack-Galerijoje, ypač Kopiensaal salėje, kur jie egzistuoja kartu su kitais svarbiais to laikotarpio reprodukcijomis.

Palikimas ir giminė

Wolfo gyvenimas Venecijoje buvo kartu ir asmeniškas, pažymėtas santuoka su Emilia Ferrari. Jo įtampa pasiekė šeimą per jo vaikus. Sūnus Theodoras žengė po savo tėvo į dailei pasaulį, o kitas sūnus, Hermann Friedrichas, pasiekė išskirtingumą po vardo Ermanno Wolf-Ferrari kaip kompozorius. Šis vizualaus ir muzikinio talento persikriživimas pabrėžia kultūrinę aplinką, kurioje dirbo Augustas Wolfas.

Nors kai kurie galėtų laikyti kopijotoją tik techniku, Wolfo darbas suteikė gyvybiškai svarią nuorodą kolekcionieriams ir muziejams. Gebėjimas atkartoti XVI a. Venecijos stilių leido plėsti privatius ir valstybinius kolekcijų lobius, užtikrinant, kad senųjų meistrų vizualinė kalba būtų studijuojama ir vertinama skirtingose kontekstuose. Jis mirė Venecijoje 1915 m., palikdamas techninio meistriškumo pėdsakus, kurie ir šiandien yra Bayerische Staatsgemäldesammlungen dalis.