Muziejų lygio „giclée“ arba drobos spausdinimas: greita gamyba ir lankstios apdailos parinktys. ( Pirkti rankomis tapytą paveikslą
Pirkti vaizdą)
Pasirinkite iš mūsų nustatytų dydžių, atitinkančių originalaus meno kūrinio proporcijas.
Galite nurodyti savo matmenis, kad vaizdas atitiktų konkretų rėmą ar erdvę. Jei pasirinktas dydis nesutaps su originalaus paveikslėlio proporcijomis, mes arba apkirpsime kūrinį, arba išplėsime vaizdą naudojant veideliu atspindėtą arba vientisą šoną. Skaitmeninis maketas bus išsiųstas jums patvirtinti prieš pradedant gamybą.
Atkreipkite dėmesį, kad ekrane matomas vaizdinys neatspindi tikrojo apkirpimo ar išplėtimo. Tik maketas tiksliai parodytų galutinę kompoziciją.
Nors galima rinktis ir individualius dydžius, rekomenduojame pasirinkti vieną iš išanksti nustatytų matmenų, kad būtų išlaikytos originalios proporcijos.
Pristatymas visame pasaulyje () per 2 weeks, o ne įprastas 4/5 savaičių laikotarpis. (7 rugsėjis)
Paukas 101
Reprodukcijos matmenys
Viktor Vasarely (1906–1997), vengras ir Prancūzas, yra vienas iš Op Art meno žymiausių kūrėjų – žmogus, kuris išrado metodą vizualiai įtraukti žiūrėtoją į pasaulį geometrinio abstrakcionizmo. Jo darbų estetika nėra tik apie spalvas; tai yra apie principus, kuriuos naudojame suvokti pasaulį ir kaip štai šie principai gali būti panaudoti kūrybinėje veikloje.
„Pauk 101“ – tai įspūdinga Op Art kompozicija iš 1968 metų. Štai ką reikėtų žinoti apie šį meno objektą:
Šis paveikslo fragmentas yra puikus pavyzdys kaip matematika gali būti naudojama kuriant įspūdingą vizualinę efektą. Spalvų pasirinkimas nėra atsitiktinis – jis yra pagrindinė šio darbo estetikos dalis.
Vasarely nesnaudė apie spalvas kaip apie įtraukiantį žaidimą. Jis naudojo matematinius principus kuriant kompozicijas, kurios yra tokios įtraukiantys ir kvietė žiūrėtojui įvardinti pasaulį iš naujo. Štai kaip jis įtraukė matematiką į savo meno kūrimą.
Spalvos pasirinktos taip, kad jos sukeltų emocijas – nuo švelnios žalios iki ryškios mėlynės ir aukso žydros spalvos. Spalvų santykiai yra tokie svarbi kaip matematika kuriant įspūdingą vizualinę efektą.
Op Art nėra tik apie spalvas; tai yra apie principus, kuriuos naudojame suvokti pasaulį ir kaip štai štai šie principai gali būti panaudoti kūrybinėje veikloje. Matematika suteikia šiai estetikai struktūrą ir pagrindą.
Vasarely įtikino savo žiūrėtojus, kad matematika gali būti naudojama kuriant įspūdingą vizualinę efektą. Jis naudojo matematinius principus kuriant kompozicijas, kurios yra tokios įtraukiantys ir kvietė žvilgėti į pasaulį iš naujo.
Štai todėl „Pauk 101“ yra puikus pavyzdys kaip matematika gali būti naudojama kuriant įspūdingą vizualinę efektą. Spalvų pasirinkimas nėra atsitiktinis – jis yra pagrindinė šio darbo estetikos dalis.
Viktoro Vazarelio (1906–1997) pavardė tapo sinonimu su optiniu menu, arba op art – meno srove, kuri įvaldė vizualines iliuzijas ir sukūrė dinamiškus, pulsuojančius vaizdinius. Gims Kroatijoje, Vengrijoje, Peče, Vazarelis savo gyvenimą paskyrė tyrinėti regos mechanizmus ir išversti šiuos atradimus į vizualiai žavingus kūrinius. Jo kelionė nuo medicinos studentų iki vieno reikšmingiausių XX amžiaus menininkų yra kupina nuotykių, eksperimentų ir neprilygstančio noro peržengti tradicinių meno ribas.
Ankstyvieji Vazarelio metai buvo nukraukti nuo įvykių. Iš pradžių studijavęs mediciną Budapešte, jis netrukus pajuto stiprų potraukį vizualiai raiškos galimybėms ir atsisakė mokslinių tyrimų, kad pasinertų į dailės pasaulį. 1927 metais įstojo į Podolini’o Volkmanno piešimo mokyklą, o vėliau – į Sándor Bortnyik’o vadovaujamą „Vengriškąjį Bauhaus“ akademiją Mühely. Būtent čia Vazarelis susipažino su funkcionalaus dizaino ir geometrinės abstrakcijos principais, kurie taps pagrindu jo ateities kūriniams. 1930 metais persikėlęs į Paryžių, jis dirbo grafikos dizaineriu ir reklamos specialistu, tobulindamas savo įgūdžius ir kartu plėtodamas unikalų meninį stilių.
1920-ųjų pabaigoje ir 1930-ųjų pradžioje Vazarelis palaipsniui atsisakė reprezentacinio meno, vis giliau panardamas į geometrinės abstrakcijos sferą. Tokie darbai kaip „Mėlynas tyrimas“ ir „Žaliasis tyrimas“, sukūrti 1929 metais, puikiai iliustruoja šį procesą – sąmoningą atsisakymą nuo naratyvo turinio, paliekant tik grynąsias formas ir spalvų santykius. Nors Vazarelis buvo įkvėptas tokių meistrų kaip Piet Mondrianas ir Kazimiris Malevičius, jis nenusprendė tiesiog imituoti jų stilių. Jis siekė pranokti savo pirmtakų statiškas kompozicijas, sukuriant dinamiškumą, kuris aktyviai įtrauktų žiūrovo suvokimą. Šis siekis atvedė jį į Paryžių, kur jis įsitvirtino kaip grafikos dizaineris ir reklamos menininkas, tobulindamas savo įgūdžius ir tęsdamas savo unikalios meno vizijos kūrimą.
Po Antrojo pasaulinio karo Vazarelis vis didesnį dėmesį skyrė tapybai, kuriuos vėliau pats pavadino „Klystkeliais“. Nuo 1947 metų jis ėmėsi vystyti abstrakčias vaizdo struktūras, kurdamos judančius, vibruojančius juodos ir baltos spalvos paveikslus. Po 1947 metų Vazarelis galutinai perėjo prie geometrinės abstrakcijos ir tapo vienu iš optinio meno pradininkų. 1959 metais jis pristatė savo „unités plastiques“ sistemą, kai iš pagrindinio elemento – kvadrato – sudėliojamos įvairios geometrinės formos (iš pradžių juodos ir baltos, vėliau šešiomis pagrindinėmis spalvomis). Vazarelis, persiėmęs utopinėmis idėjomis, svajojo apie naują, džiuginančių spalvų pasaulį, kuriame kiekvienam žmogui būtų prieinamas vertingas dailės kūrinys. Jam originalas – tik serijomis gaminamų „multiplikatų“ pirmavaizdis.
1960-ųjų metais Viktoras Vazarelis visiškai iškilęs kaip vienas svarbiausių optinio meno atstovų. Skirtingai nuo daugelio menininkų, kurie pasikliavo intuicija ir spontaniškuoju reiškiamuoju, Vazarelis savo darbą vertino sistemingais metodais. Jis naudojo tinkelius ir matematikos principus generuodamas raštus, sukeliančius stiprias optines iliuzijas – vizualinius virpėjimus, besisukiusius efektus ir gylio pojūčius, kurių nėra iš tiesų. Tai nebuvo bėgimas nuo realybės; tai buvo siekis atskleisti slypinčią dinamiką pačioje suvokimo esmėje. Jis tikėjo reprodukuojamumu ir masiniu prieinamumu, siekdamas padaryti meną prieinamu už galerijų ir muziejų ribų. Jo darbai paragino žiūrovus abejoti savo vizualine patirtimi, verčiant juos aktyviai dalyvauti reikšmės kūrime. Šis sąmoningas įsitraukimas į suvokimą atskyrė optinį meną ir padėjo Vazareliui užimti pirmaujiamą poziciją.
Vazarelio meninė ekspansija neapsiriboja statiškais iliuzijomis. Jis vis dažniau pasislinkdavo į kinetinio meno sferą, sukurdamas darbus, kuriuose buvo integruotas tikras judėjimas arba kurie atrodė judantys dėl kruopščiai suderintų vizualinių efektų. „Georges Pompidou“ (1976), didelis kinematikas objektas, įrengtas Centre Pompidou Paryžiuje, yra liudijimas šio siekio – meno ir architektūros bei miesto planavimo integracijos dideliu masteliu. Jis taip pat pademonstravo nepaprastą naujovę taikydamas savo dizainus komerciniams gaminiams, pirmiausia bendradarbiavęs su Rosenthal porceliano kompanija, sukurdama ikoninius „Suomi“ stalo įrangos seriją. Šis noras nubraukti ribas tarp dailės ir funkcinio objekto dar kartą pabrėžė jo tikėjimą menu kaip priemone paprastėjant kasdienį gyvenimą. Vazarelio fondo įkūrimas Ekse, Provanso regione, užtikrino jo plačios kūrinių kolekcijos išsaugojimą ir sklaidymą, o tai, kad serigrafijos buvo įmontuotos į prancūzų-sovietų erdvėlaivį Salyut 7 1982 metais, simbolizavo jo meno pasaulinį pripažinimą ir ryšį su plačiu žmogaus tyrimo darbu.
Vazarelio indėlis į meno istoriją yra daugialypis. Jis perėjo iš tradicinių tapybos technikų, kad sukurtų kūrinius, kurie aktyviai įtraukia žiūrovo suvokimą. Jo sistemingas požiūris metė iššūkį įprastiems meninės kūrybos principams ir atidarė kelią kompiuterizuotai menui bei skaitmeniniam dizainui. Priimdamas reprodukuojamumą ir komercinius pritaikymus, Vazarelis nubraukė ribas tarp dailės ir populiariosios kultūros, paliekant ilgalaikį įspūdį abiejose pusėse. Jis ne tik kūrė estetiškai patrauklius objektus; jis vykdavo vizualius eksperimentus, kurie atskleidė fundamentalią tiesą apie tai, kaip mes matome pasaulį. Jo darbai ir šiandien rezonuoja, primindami mums abstrakcijos galią, geometrijos grožį bei begalines žmogaus kūrybos galimybes.
1906 - 1997 , Kroatija