Poetiška Edo Japonijos vizija: Utagawa Hiroshige gyvenimas ir kūryba
Utagawa Hiroshige, gimęs 1797 m. pulsuojančiame Edo mieste (šiuolaikiniame Tokijuje) kaip Andō Tokutarō, yra viena svarbiausių figūrų
ukiyo-e, ar „plaukiojančiosios pasaulio vaizdų“, pasaulyje. Nors jo kūryba buvo giliai įsišaknijusi į Japonijos medžio plokštėms spausdinimo tradicijas, Hiroshige peržengė paprastą kopijavimą, savo peizažams suteikdamas poetišką jautrumą, kuris głośiai atgimė tiek tame pačiame Japonijos krašte, tiek vėliau – visoje Vakarų meno pasaulyje. Jo gyvenimas vyko santykinės ramybės ir klestėjimo laikotarpiu, valdant Tokugawa šogunatui, tačiau tuo pačiu metu tai buvo era, pažymima didėjančai socialinei transformacijai ir galiausiai vakarizacijai – jėgoms, kurios vėliau prisidės prie
ukiyo-e kreminimo, nors ir sustiprino neblėstančią Hiroshige paliktą gryžtį. Pradinai skiriamas konvencionaliam keliui samurajų šeimoje – jo tėvas tarnavo kaip priešgaisrinės apsaugos pareigūnas – Hiroshige meninės polinkio link vedė jį mokytis pas Utagawa mokyklos meistrą Utagawa Toyohiro. Tai tapo lemiamu lūžiu, nukreipdami jį nuo populiarių kurtezų ir aktorių vaizdinimo, mėgstamų daugelio
ukiyo-e meistrų, link peizažo – žanro, kurį jis galiausiai sugebėjo perdefinuoti.
Nuo žanrinės scenų iki jausmą keliančių peizažų
Anchanio Hiroshige darbai laikėsi savo mokyklos konvencijų, pristydami portretus ir kasdienio gyvenimo escenas. Tačiau būtent peizažų priėmimas jį tikrai išskyrė iš kitų. Įkvėstas ankstyvųjų meistrų, tokių kaip Hokusai – kurio „Trinta šešios Fuji kalno vaizdinės“ jau buvo užburę auditoriją – Hiroshą išрабоvo unikalią stilių, pasižymintį atmosferiniu perspektyvumu, subtiliu spalvų paletės naudojimu ir giliu jautrumu besikeičiantiems metų laikams. Jis ne tiesiog vaizdavo vietas; jis prikeltavo jų nuotaiką, įtrapindamas konkretaus laiko momento esmę. Serija „Tōkaidō kelio penkiдеся trys stotys“ (1833–1834), galbūt jo garsiausias pasiekimas, yra šio požiūrio pavyzdys. Šis monumentalus darbas dokumentavo kelionę Tōkaidō keliu – pagrindiniu maršrutu, jungiančiu Edo ir Kioto – ne kaip tiesioginį kelionių aprašymą, o kaip jautrių vaizduotės fragmentus: staigų lietų Shono mieste, tolimą Fuji kalno vaizdą iš Kanaya, triukšmingą veiklą Odawaroje. Kiekvienas spaudinys yra prisipratęs laikinio prataikymo ir tylaus grožio jausmą, kviečiantis žiūrovus patirti tą kelionę kartu su keliautojais. Jis meistriškai taikė
bokashi – techniką, apimantį kelis spaudimus, kad sukurtų subtilius spalvų nuolydžius, pridedančius gylį ir atmosferą jo kompozicijoms.
Atmosferos ir technikos meistras
Hiroshige techninis meistriškumas buvo tiek pat išskirtinis, kaip ir jo meninė vizija. Jis nebuvo susinteresęs vien tik tikslumu; jis siekė įamžinti vietos *jautimą*. Spalvų naudojimas, nors dažnai suvaržytas lyginant su kai kurie jo samtarpriešiais, buvo esminis šio efekto pasiekimo metu. Jis dažnai naudojo kelias plokštes vienai spalvai, leidžiant jam sukurti niuansų šešėlius ir atmosferinius poveikius, kurių buvo neįtikėtinai sunku pakartoti. Delikatūs mėlynos spalvos nuolydžiai jo lietaus ar rūko vaizduose, šilti rudulio lapų atspalviai – tai nebuvo atsitiktiniai elementai; tai buvo kruopščiai apgalvoti komponentai, sukurtie specifiniams emociniams pojūčiams ir pojūtams suėdinti. Be
bokashi, Hiroshige puikiai valdė tuščiąją erdvę –
ma – koncepciją, esminę Japonijos estetikai, leidžiančią spaudinio dalims „kvėpuoti“ ir stiprinančią bendrą ramybės pojūtį. Jo serija „Šimtas garsiausių Edo vaizdų“ (1856–1858) dar einmal pademonstravo jo meistriškumą, pasiūlydama intymių žvilgsnių į mylimo miesto gyvenimą ir peizažus.
Ilgalaikė paliktis: Japonizmas ir ne tik
Nors
ukiyo-e tradicija pradėjo nyksti po Hiroshige mirties 1858 m. – procesą, kurį paspartino Meidžio restauracija ir vėlesnis Vakarų kultūros influxas – jo įtaka menui išliko neįtikėtinai tvirta. XIX ač. pabaigoje Japonijos spaudiniai užplaudė Europą, suėdami fenomeną, žinomą kaip
japonizmas. Tokie menininkai kaip Édouoti Manetas, Claude Monet ir Edgar Degas buvo užburti drastiškomis kompozicijomis, plokščiais perspektyvų vaizdais ir neįprastais
ukiyo-e spalvų schemomis, įtraukdami šiuos elementus į savo kūrybą. Vincentas van Gochas buvo ypač sužavėtas Hiroshige spaudinių, sukurdamas kelias jų kopijas, įskaitant „Kameido krikšminės parko vaizdą“, taip demonstruodamas gilią pagarbą Japonijos meistro spalvų ir kompozicijos naudojimui. Hiroshige įtaka išsiplėtė už paveikslų srities; ją galima pastebėti architektūroje, dizajne ir net literatūroje. Šiandien Utagawa Hiroshige prisimenamas ne tik kaip iškilęs menininkas, bet ir kaip kultūrinis ambasadorius, padėjęs užtikrinti tiltą tarp Rytų ir Vakarų, palikdamas neištrinčiam pėdsaką meno istorijoje.
Jo raminantys peizažai ir toliau įkvepia susižavėjimą bei mąstymą, primindami mums apie gamtos pasaulio grožį ir jo laikinoji prigimtį.
Žinomos kūriniai
- „Tōkaidō kelio penkiдеся trys stotys“: garsiausia Hiroshige serija, vaizduojanti kelionę pagrindiniu keliu tarp Edo ir Kioto.
- „Šimtas garsiausių Edo vaizdų“: užburiantis jo mylimo miesto gyvenimo ir peizažų vaizdymas.
- Įtaka Vincento van Gocho „Japonaiserie“ serijai: įskaitant „Krikšminę obilyją pagal Hiroshige“, demonstruojančią Van Gocho gilią pagarbą Japonijos meistrui.