Muziejų lygio „giclée“ arba drobos spausdinimas: greita gamyba ir lankstios apdailos parinktys. ( Pirkti rankomis tapytą paveikslą
Perejti prie skaitmeninio vaizdo)
Pasirinkite iš mūsų nustatytų dydžių, atitinkančių originalaus meno kūrinio proporcijas.
Galite nurodyti savo matmenis, kad vaizdas atitiktų konkretų rėmą ar erdvę. Jei pasirinktas dydis nesutaps su originalaus paveikslėlio proporcijomis, mes arba apkirpsime kūrinį, arba išplėsime vaizdą naudojant veideliu atspindėtą arba vientisą šoną. Skaitmeninis maketas bus išsiųstas jums patvirtinti prieš pradedant gamybą.
Atkreipkite dėmesį, kad ekrane matomas vaizdinys neatspindi tikrojo apkirpimo ar išplėtimo. Tik maketas tiksliai parodytų galutinę kompoziciją.
Nors galima rinktis ir individualius dydžius, rekomenduojame pasirinkti vieną iš išanksti nustatytų matmenų, kad būtų išlaikytos originalios proporcijos.
Pristatymas visame pasaulyje () per 2 weeks, o ne įprastas 4/5 savaičių laikotarpis. (9 rugsėjis)
Olvidar vista y oído
Reprodukcijos matmenys
Max Ernst’s “Olvidar vista y oído” (Forget Sight and Hearing) is not merely a painting; it's an immersion into the fractured psyche, a dreamscape rendered with unsettling precision. Created around 1925-1944 during his pivotal years navigating Dadaism and Surrealism, this monochrome work transcends simple representation, offering instead a profound meditation on perception, memory, and the very nature of reality. The image depicts an animal—often interpreted as a horse or equine hybrid—perched upon a low, almost embryonic platform, its form deliberately distorted and imbued with a sense of otherworldly displacement. It’s a scene that simultaneously invites contemplation and evokes a subtle unease, a feeling of being adrift in a realm where logic yields to the subconscious.
Ernst's artistic trajectory during this period was deeply influenced by his experiences during World War I – a trauma that fundamentally reshaped his worldview. This disillusionment fueled an exploration of irrationality and the breakdown of traditional values, themes central to both Dadaism and Surrealism. “Olvidar vista y oído” embodies this shift, rejecting conventional perspective and embracing a deliberately ambiguous space where familiar forms are rendered strange and unsettling.
The painting’s arresting quality stems largely from Ernst's masterful manipulation of printmaking techniques. While the exact method remains debated, it is widely believed to be rooted in his innovative “frottage” process – a technique he developed by rubbing a pencil over textured surfaces like wood grain or fabric. This created an imprint that was then transferred onto paper, generating unexpected patterns and forms. The work also likely incorporates elements of “grattage,” where paint is scraped across the canvas to reveal underlying layers and create a tactile, almost sculptural effect. The fine lines, meticulously rendered, suggest a painstaking process, contributing to the painting’s dense texture and sense of intricate detail.
The monochromatic palette – varying shades of gray – serves not as a limitation but as a powerful tool for emphasizing form and creating an atmosphere of timelessness and melancholy. It strips away distracting color, forcing the viewer to focus on the composition's unsettling geometry and the animal’s distorted anatomy. The use of hatching and cross-hatching further enhances this effect, simulating texture and adding depth without relying on color.
“Olvidar vista y oído” is rich in symbolic potential. The animal itself can be interpreted as a representation of the human psyche – fragmented, vulnerable, and struggling to maintain coherence. Its elevated position suggests a precarious balance, while its distorted form hints at a loss of control or a disruption of established order. The low platform upon which it stands could symbolize the limitations of reason or the constraints imposed by societal expectations. The title itself—"Forget Sight and Hearing"—suggests a deliberate attempt to sever connections with the external world, inviting the viewer to enter into a realm of pure imagination.
Beyond its specific imagery, the painting evokes a broader sense of disorientation and unease. It’s a work that lingers in the mind long after viewing, prompting questions about perception, memory, and the subjective nature of reality. The dreamlike quality of the scene—a blend of familiarity and strangeness—resonates with the core tenets of Surrealism, inviting viewers to confront their own subconscious fears and desires.
“Olvidar vista y oído” stands as a testament to Max Ernst’s pioneering spirit and his profound influence on 20th-century art. It exemplifies his willingness to experiment with unconventional techniques, challenge established conventions, and explore the depths of the human psyche. Reproductions of this captivating artwork continue to inspire artists and collectors alike, offering a glimpse into a world where logic yields to imagination and the boundaries between reality and dream blur.
Maksas Ernstas, gimęs 1891 m. balandžio 2 d. Briūlyje, Vokietijoje, buvo neeilinis menininkas – tarsi sapnių architektas, kurio kūriniai vis dar kviečia pasitelkti į keistą ir nuostabią pasaulį. Jo kelionė nebuvo tiesiog tapybos mokyklų sekimas; tai buvo savarankiškas tyrimas, skatintas filosofiniais užmojais, psichologiniu susidomėjimu ir giliu nusivylimu visuomenės normomis. Tėvas, kurčnebylių mokytojas ir mėgstantis tapytojas, įskiepijo Maxui jautrumą pasauliui bei maištingą požiūrį į priimtą tvarką – dualizmas, kuris vėliau tapo jo meno esme.
Studijos Bonos universitete, apimantys filosofiją, istoriją, literatūrą, psichologiją ir psichiatriją, nebuvo tik atitraukimas nuo dailės; tai buvo fundamentiniai elementai, giliai paveikę jo kūrybą. Ernstas nesistengė tiesiog išmokti *kaip* tapyti; jis ieškojo *kodėl*. Šis intelektualus smalsumas nuvedė jį į Pablos Pikaso, Vincento van Gogo ir Polio Gauguino darbų susitikimą Sonderbund parodoje Kologne 1912 m. – momentas, kuris amžinai pakeitė jo meninę kryptį. Modernizmo sėklos buvo pasėti.
Pirmasis pasaulinis karas tapo lūžečiu Ernsto gyvenime. Patirtys kare, tiek Rytų, tiek Vakarų fronte, paliko jį giliai sukrėstą, skatindamos skepticizmą dėl įprastos tvarkos ir norą naujų išraiškos formų. Šis nusivylimas rado deramą dirvą kylant Dadaistų judėjui, kuriam Ernstas prisijungė visapusiškai. Kartu su Hansu Arpu jis tapo pagrindiniu Kelno Dadaistų grupės veikėju, atsisakydamas tradicinių meno konvencijų ir priimdami absurdiškumą, atsitiktinumą bei neacionalumą.
Tačiau Dada buvo tik tarpinis etapas. 1920-ųjų pradžioje Ernstas persikėlė į Paryžių ir prisijungė prie siurrealistų, vadovaujamų André Bretono. Tai pažymėjo perėjimo link sapnų pasaulio, nesąmonės ir neacionalumo tyrimo momentą. Įtakingi Sigmund Freudo psichianalitiniai teorijos paskatino Ernstą atskleisti žmogaus patirties paslėptas gylias erdves savo meno pagalba. Jis nenorėjo vaizduoti tikrovės taip, kaip ji atrodo, bet veikiau norėjo atskleisti pogrindines psichologines jėgas, kurios ją formuoja.
Ernsto meninė inovacija neapsiribojo tik tema; jis buvo nepailstantis eksperimentuotojas su technika. Jis nesielgė tiesiog taikydamas esamus metodus – jis sukūrė naujus. Galbūt jo žinomiausias indėlis yra frotažas – proceso, kuriame pieštuku arba kreida braukiamas per tekstūruotus paviršius, kad susidarytų netikėti ir paveikūs vaizdai. Ši technika, gimusi iš nuobodulio momento stebint medžio faktūrą, leido Ernstui pasiekti nesąmonę ir sukurti formas, kurios priešinosi sąmoningam valdymui. Artimai susijęs buvo gratažas, kai dažai trinami per drobę, atskleidžiantis apatinius sluoksnius.
Jis taip pat meistriškai naudojo koliažus – surinkdavo skirtingus elementus – paveikslėlius iš žurnalų, mokslinių iliustracijų, fotografijas – į surrealistines kompozicijas, kurios skambindavo tradicinėms reprezentacijos koncepcijoms. Šios technikos nebuvo tik stilistinis pasirinkimas; jos buvo integralios jo nesąmonės tyrimui ir norui sutrikdyti tradicinius meninius ribus. Jo paveikslai dažnai pasižymi besikartojančiu simboliniu vaizdinimu: paukščiai (ypač jo alter ego Loplop), nykūs kraštovaizdyčiai, neramus tarpusavyje derinimas ir visapusiškas paslapties pojūtis.
Antrojo pasaulinio karo protrūkis privertė Ernstą palikti Europą, radęs prieglaudą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jis toliau tapė ir eksperimentavo su naujomis technikomis tremtyje, galiausiai grįždamas į Prancūziją po karo, kur ir liko aktyvus iki savo mirties 1976 m. balandžio 1 d. Paryžiuje. Jo įtaka paskesnėms menininkų kartoms yra neapsakoma.
Maksas Ernstas įnešė reikšmingą indėlį į Dadaizmą ir Siurrealizmą. Jis išbandė meno normas, pasinėrė į nesąmonės gelmes ir sukūrė inovatyvias technikas, kurios iki šiol įkvepia menininkus. Jis nebuvo tik dailininkas; jis buvo tyrinėtojas, provokatorius ir vizionierius, kuris išplėtė meno ribas. Jo kūriniai tebėra galia vaizduotės, neacionalumo patrauklumo ir nuolatinio žmogaus psichikos sudėtingumų supratimo siekio liudijimas.
1891 - 1976 , Vokietija