Abstraktacijos siela: Johno Hultbergo gyvenimas ir palikimas

Gyvybingame dvidešimto amžiaus amerikietiško meno audinyje nedaug siūlių yra taip sudėtingai įaustų į ekspresionistinio abstraktumo sūkurį, kaip tų, kurias sutelkė John Hultberg. Gimęs 1ng 1922 m. Berklėje, Kalifornijoje, Hultberg iškilo iš gilių transformacijų kraštlandžio – tiek asmeninių, tiek meninės. Jo kelionė buvo nuolatinės evoliucijos procesas, svyravimas tarp žavio Vakarų pakštos figūratyvinių judėjimų energijos ir gilių, meditatyvių abstrakto realizmo sričių. Suprasti Hultbergą reiškia suprasti žmogų, kuris su ypata išmintinga jautrumu plaukė per audringas vidurio amžiaus modernizmo bangas, derindamas mokymų struktūrinį griežtumą su emociniu, beveik surrealistiniu požiūriu įいても drobę.

Hultbergo meninė tapatybė buvo sugrinta karo metų akademinio meistriškumo krosnyje. Po tarnystos jūros karo pulkininko pareiguose Antrojo pasaulinio karo metu, jis pasinaudojo G.I. Bill programa siekdamas oficialaus mokymosi California School of Fine Arts, įinstitucijos, kuri tapo legendiniu avangardinio mąstymo epizentru. Būtent čia Hultberg kliaujosi šalia gigantų; jo mokytojai buvo spalvų laukų (Color Field) tapybos titanai – Mark Rothko ir Clyfford Still. Ši kilmė yra esminė suprantant jo techniką, nes jis įsisavino jų meistriškumą dirbant su mastu, tekstūra ir spalvos dvasine svore. Jo laikas San Franciske taip pat suvedė jį su tokiais samtvariais kaip Richardas Diebenkornas, puoselėjant kūrybinę aplinką, kuri vėliau paskatino garsiojo „Sausalito šešeto“ susiformavimą.

Brėžinio meno lūžis ir ryšys su San Francisko įlanka

Vienas iš ilgalaikiškiausių Hultbergo pris贡献ų tariškai menui yra ne tik jo tapyba, bet ir revoliūcinis požiūris į grafinį meną. 1948 m. jis dalyvavo bendradarbiavimo projekte pavadinimu Drawings, kuriame dalyvavo kelni Sausalito grupės menininkai, įskaitant Jamesą Budd Dixoną ir Walterį Kuhlmaną. Istorikų atsidvejimu ši kolekcija pripažįstama kaip lūžio pasiekimas ekspresionistinėje grafikoje, parodydama, kaip spontaniškas, gestinis tapybos kalbos elementas gali būti išverstas į disciplinuotą litografijos mediumą. Per šį darbą Hultberg padėjo peržengti grafikos meno ribas, įrodydamas, kad abstraktūra gali turėti tiek struktūrinį tvirtumą, tiek vidinę, instinktyvią judėjimą.

Plėtraties jo karjerai, Hultbergo stilius pradėjo slinkti nuo grynai gestinio link subtilesnio Abstrakto realizmo. Nors jis išliko glaudžiai susijęs su San Francisko įlankos figūratyviniu judėjimu, jo darbai dažnai ieškojo vidurinio kelio tarp atpažintamo pasaulio ir priešinflacinio proto. Jo peizažai, nors dažnai nukirpti nuo faktinių detalių, išlaiko šiurpų, surrealistinį kokybę, kurioje už gamtos paviršiaus slypi gilesnė, psichologinė tiesa. Šis jo gyvenimo laikotarpis buvo pažymėtas nekaltos formos paieška, kur ribos tarp objekto ir atmosferos tapo gražiai išlydamos.

Kelionės, meilė ir Monhegano vienatvė

Hultbergo gyvenimo naratyvas taip pat buvo gilaus asmeninio ryšio ir geografinių klaidų istorija. Jo santykiai su kolega meninike Lynne Mapp Drexerd sukūrė galingą kūrybinę partnerystę, kurios metu jie keliavo per Meksiką, Havajus ir Amerikos Vakarų pakostę. Jų gyvenimo New Yorko ikoniniame Chelsea viešbutyje vėliaviosiomis 60-aisiais metais padėjo jiems atsidėti pačiame tarptautinės meno scenos širdyje, apsu Rimti intensyviais debatais ir tuo laikmetio įtakingiausių paveikslų kūrėjų energija. Šis kosmopolitiškas egzistencijos laikotarpis suteikė turtingą vizualinių stimulių rezervą, kuris vėliau paveikė jo labiau kontemplatyvius darbus.

Galiausiai Hultberg rado ramybę šiurpiuose, druskos nušlapiuose Naujos Anglijos kraštlandžiuose. 1971 m., siekdamas pabėgti nuo Niujorko miesto intensyvumo, jis ir Drexler įsivaikinė namus Minesios Monhegano saloje. Atlanto pakrantės šiurpus, dramatiškas grožis tapo giliu įtariu jo paskutiniems metams. Nors griežtos salos žiemos kelia iššūkių, Minesios pakštos metų ritmas suteikė prieglobę jo besiformuojančioms minimalistinėms tendencijoms. Šiuose paskutiniuose gyvenimo skyriuose Hultbergo kūryba pasiekė tylią, tamsią minimalizmą – tai liudijimas apie visą gyvenimą praleistą tyrinėjant jautrią įtampą tarp matomo ir nematomos, paliekant paveldą, kuris ir šiandien rezonuoja amerikietiškojo abstraktumo istorijos aukštuose puslapiuose.