Wassily Kandinskis: Abstraktumo pionierius

Wassilis Kasimijevičius Kandinskis, gimęs 1866 m. sausio mėnesį (senesiais kalendorius) Moskovoje ir miręs 1944 m. sausio mėnesį Neuilly-sur-Seine, Fransiya, laikomas monumentaliu meninio istorijos figūros. Dažnai vadinamas vienu iš ankstyvų gryno abstraktumo pionierių, Kandinskio kelionė buvo ne tik stiliaus pokyvis, bet ir gilus tyrimas apie spiritualumą ir emocijas per spalvas ir formas. Jo gyvenimo istorija yra įsiverta intelektualiu pasiklausiuimu, meniniu eksperimentavimu ir neapšvirkščiamu poieškos išreiškoti vidinį patirtį – paieška, kuri fundamentaliai pakeitė XX amžiaus meno pejzažą.

Kandinskio ankstyvas gyvenimas buvo pažymėtas neįprastu įmingų mišiniu. Aužovė kultūrimoje šeimoje, kurios šaknis siekia tiek Mongoliją, tiek Rusiją, nuo vaikystės jis buvo apkvėptas įvairiomis kultūrinėmis tradicijomis. Jis iš pradžių pasipažino su teises ir ekonomikos studijomis Moskovės universitete, rodydamas stiprų intelektą ir pragmatistišką požiūrį į gyvenimą. Tačiau jo tikras moka buvo menininkų sritiose, kurioji buvo pagalinta nuo ankstyvo pasipořių spalva ir jos apgaulinga galia. Šis gimiančias susidomėjimas veda jį mokytis kūno vaizdavimo ir anatomijos, padedamas pagrindą jo ateivi meniniams veikloms.

Jo formalus meninis išsilavinimas prasidėjo Miuhene, kur jis įėmė Antonio Ažbe privačioje skola ir vėliau Miuhenės dailės akademijoje. Šį laikotarpį jis susilaukė aktyvios menininkų bendruomenės, įskaitant Gabriele Münter, su kuriuo jis pasikūrė tiek asmeninę, tiek profesinę partnerystę. Šis bendradarbiavimas padėjo išsaugoti jo vystymą, suteikiant jam intelektualinį pasiregišimą ir palaikytiną aplinką eksperimentavimui. 1914 m., po I pasaulinės karo pradedimo, jis grįžo į Moskovą – laikotarpis, kuris giliai paveikė jo pasaulikalį ir meninį pojūčius.

Ankstesni veikai ir teoriniai pagrindai

Kandinskio ankstyviose piktavose matyti lėgimas pokyvis nuo atvaizduojamų vaizdų į abstraktumą. Dabarje, kaip „Piktograma su lengva“ (1909), rodo nutojimą iš griežto realismo, naudojant vifias spalvas ir iškraintas formas, kad išreiškų emocijas ir atmosferą. Piktograma naudoja atpažįstamas elementus – lengva, žirtis, figūros rusiskomis drabužiais – tačiau įdiegia į juos padidėjus dinamiškumo ir spalvos jausmę, kuri viršija jų literatūrinį aprašymą. Šis laikotarpis atspindi jo augančią susidomėjimą išsaugoti spalvos ir formos ekspresyvinio potencialo, padedamas pagrindą jo vėlesniems abstraktavimui.

Dabarje Kandinskis pradėjo apibrėžti savo menines teorijas. 1911 m. jis išleido „Mapie apie spiritualumą menų“, esminį tekstą, kuris išdėstė jo abstraktumo filosofiją. Jis teigė, kad mena iki galo turi pasikeisti nuo mero išorės mundo imitacijos ir vietoj to turėtų siekti išreiškti vidines spirituolinės realybės. Jis manė, kad spalva ir forma turi įgaitinę galia iškraipti emocijas ir pojūčius, nepriklausomai nuo jų atvaizduojančio turinio. Jo „vidinio reikalavimo“ konceptas – judanti jėga už meninės kūrimo – pabrėžė intuicijos ir subjektyvios patirties svarbą kūrybinio procese.

Mėnulio grupė ir ankstyvas abstraktumas

Kandinskio idėjos įgavo stiprumą per dalyvavimą „Blaue Reiter“ (Mėlinis žiruo) grupei, kuris buvo menininkų ir intelektualistų kolektivas Miuhenėje. Įkurtas 1908 m., Blaue Reiter ieškojo išsaugoti naujas menines galimybes, priimdamas eksperimentavimą su spalva, forma ir simbolika. Kandinskis teiko pagrindinę dalį formuojant šios grupės estetinę direktyvę, palaikydamas abstraktumą kaip būdą išreiškoti spirituolinės tiesas.

Blaue Reiter darbas buvo pažymėtas ryškiomis spalvomis, dinamiškomis kompozicijomis ir dažnai simboline vizija. Kandinskio piktavai šį laikotarpį, pavyzdžiui „Kompozicija VII“ (1913), atstovauja didelę žingsnį į gryno abstraktumą. Šie darbai yra dominuojami geometrinėmis formomis – apyliais, trąkampiais, kvadratais – sukurtais sudėtingomis, sluoksniuose kompozicijomis. Nors jie neturi atpažįstamų ojektų, jie iškraunia galingas emocijas per savo spalvas ir formas.

Bauhaus ir vėlesni kartai

Po Rusijos revoliucijos Kandinskis pasipajavo kultūrinėje administracijoje Anatolijus Lunacharskyje, kuris buvo pagrindinė figūra kurdant naują Sovietų valdą. Vėliau jis grįžo į Vokietiją 1920 m., kur įsijungė Bauhaus dailės ir dizaino skolo Weimar. Bauhaus, jis parodė spalvų teoriją ir paveikė kartą menininkus savo pabrėžimu abstraktumu ir formos bei spalvos ekspresyvinio potencialo.

Nazišmo auštraukimas įėjo Kandinskį išvykti iš Vokietijos 1933 m., galiausiai apgyvendis Paryžiuje. Savo laiku Fransiya, jis tęsė piktavimą, kurdamas darbus, atspindėjančius jo evoliuojančią meninę viziją. Jo vėlesni piktavai dažnai įtraukė muzikos ir spiritualumo elementus, atspindėdamas visą gyvenimo pasipořių tarp meno ir vidinio patirties santykiuose. Neskyrėsi asmeninių iššūkių ir XX amžiaus politinės turbulencijos, Kandinskis liko įsipareigojęs savo meniniams idealams iki mirties 1944 m.

Palikta medžiaga ir įtakos

Wassilijus Kandinskio palikta medžiaga yra gili ir ilgalaiki. Jis yra apibūdinamas vienu iš abstraktinio meno pionierių, giliai paveikus generacijas menininkų, kurie jį sekojo. Jo teoriniai rašimai apie spalvas ir formas iki šiol yra mokslinėse studijose dailės istorikams ir kritikus. Jo pabrėžimas meno spiritualio matmenimi iššūkių konvencionalius atvaizdymo sąvokas ir padarė kelią naujoms meninio išreiškos formoms. Kandinskio darbas išlieka patvirtinimu apie meno galia viršyti kalbos ribas ir tiesiogiai komunikuoti su žmogaus siela.