Bailarines

Emilio Pettoruti: Argentinos modernizmo pionierius

• Gimė: La Plata, Argentina (1892 m. gruodžio 1 d.)
• Mirė: Parisas, Prancūzija (1971 m. spalio 16 d.)

Emilio Pettoruti buvo viena svarbiausių figūrų pretenduojant Argentinos modernizmui įtvirtinti. Jo karjera, kupina inovacijų ir skandalų, per XX amžių neįtikėtinai pakeitė savo šalies meninę aplinką. Jis įsimintina kaip meistras, sugebėjęs sujungti Europos avangardą – kubizmą, futurizmą, konstruktyvizmą ir abstraktumą – su išskirtine Lotinos Amerikos jautrumu, sukurdamas unikalią estetinę kalbą.

Vaikystė ir meninė mokslėba

Pettoruti gimė pasiekioje italių imigrantų šeimoje La Plato mieste, kur ankstyvoji aplinka jį suformavo vertinti modernų dizainą ir urbanistinę estetiką. Šio miesto geometrinis planas giliai įterpė į jo meninę viziją. Nors ketvirtokmetis buvo laikas įstoti į vietinę Grožio akademiją, jis greitai ją paliko, pasitikėdamas savarankišku mokymusi. Savo meninį kelią jis pradėjo dirbdamas su architektu ir piešimo instruktoriu Emilio Coutaret prie Gamtos istorijos muziejaus piešimo mokyklos, kur mokėsi karikatūrinio portretavimo meistriško. Sėkmingai sukurta Rodolfo Sarrat karikatūra jam atvėrė duris į Europą – 1913 metais jis iškovojo stipendiją kelionėms į Italiją.

Italijoje Pettoruti pasikėltė į Renesanso meistrų pasaulį. Florencijoje jis skubiai studijavo Fra Angelico, Masaccio ir Giotto pėdsakus, kurioje jį giliai sužavėjo XIV amžiaus menas – jo geometrinės proporcijos ir pusiausvyros principai tapo pagrindiniais elementais vėliau susiformavusiame jo stiliuje.

Europos įtampų ir meninio vystymosi kelias

Pasaulinis avangardas jį formavo per daugybę kultūrinių sąveikų. Italijoje jis pasinerė į sparčiai augantį futurizmą, absorbuodamas jo dinamiką, greičio ir technologijų kultą, reguliariai skaitydamas florencinę futuristinę žurnalą Lacerba. Vėliau, Paryzuje, susitikimas su Juan Gri som atėjo į savo vaidmenį – jis įkvėpė Pettoruti priimti kubistines bendrines：fragmentaciją, daugybę perspektyvų ir geometrinį abstraktumą. Berlino galerijoje Der Sturm jis susipažino su dar plačiau Europos avangardinio meno spektrumą. Šį intelektualinį augimą papildė ir ilgalaikė draugystė su Peru rašytoju Jose Carlos Mariategui, kuri suteikė jo meninei vizijai dar daugiau gębės.

Grįžtas į Argentiną ir meninis skandalas

1924 metais Pettoruti grįžo į Buenos Aires su ambicija Europos modernizmą atnešti į tuo metu labai konservatyvią Argentinos meno sceną. Tačiau jo pirmosios parodos sukėlė didžiulį skandalą. Tai buvo radikali atmetimas tradiciniems argentiniams motyvams – peizažams, gaučo kultūrai ir žemės ūkiui. Tuometinė Buenos Aires publika dar nebuvo pasiruošusi tokiam avangardui. Nepaisant pradinio pasipriešinimo, kitas menininkas Xul Solar atpažino Pettoruti svarbą, teigdamas, kad jo kūriniai tapo „didžiule skatinimo jėga ir startiniu tašku mūsų būsimai meninei evoliucijai“. Jo kompozicijose dažnai matomos vertikalios miesto gatvės, atspindinčios jo susižavėjimą urbanistiniu kraštovaizdžiu ir modernia architektūra.

Vėlesnio kūrybos etapo palikimas

Nuolatinis meninis ieškojimas vėliau tapo vadovaujant La Platos Grožio muziejui (1930–1947 m.). Pettoruti kūriniai pasiekė tarptautinę atsidavimą, o 1ுமா didžioji paroda San Francisko mieste 1942 metais sukėlė milžinišką susidomėjimą jo menu visame pasaulyje. Susidūrę su politiniu spaudimu ir konservatyviu tendencijų grįžtamumu Argentinoje, 1952 metais jis nusprendė grįžti į Europą. Paskirčiuose gyvenimo metuose Paryzuje 1968 metais jis parašė savo autobiografiją Un pintor ante el espejo („Dažytojas prieš veidrodį“). Emilio Pettoruti inovatyvus požiūris į meną paliko neištrinamas pėdsakus Argentinos kultūroje, atvėręs duris naujiems menininkams ir auditorijai tyrinėti nepažintas estetinės erdvės.