Falling And Crying

Aurél Bernáth: Gyvenimas ir palikimas

Aurél Bernáth (grodas Makó, Vengrijoje 1895 m. – mirė 1982 m.) buvo išskirtinis Vengrijos dailininkas ir menininkų teorikus, kurio kūryba tapo neįklausiamu tiltu tarp šalies meno ir platesnės Europos ekspresionizmo judėjimo. Jo menas ne tik atspindėjo epochos dvasiją, bet ir aktyviai formavo moderniojo meno vystymąsi Vengrijoje, todėl jo darbai šiandien yra minimi tokiuose svarbiuose meno enciklopedijose kaip „Benezit Dictionary of Artists“ bei „Vollmer Encyclopedia“.

Pradinis gyvenimas ir mokslas

Dailininko kūrybinis kelias prasidėjo Nagybanios mokyklos mokykloje, kur jis tapo István Réti bei János Thorma mokinio. Ši ankstyva patirtis Nagybanios plenų (atvių erdvės) tapybos mokyklos įkvėpė jį meilę peizažui ir spalvoms, kuriuos vėliau jis interpretavo per itin emocingą prizmę.

Karo išbandymai ir ankstyvieji įtakos

Gyvenimą, kurį tekė pavojingas Pirmo pasaulinio karo bėgimas, Bernáth stebėjo kaip k]}soldatas. Po karo, 1921 metais, jis persikrausto į Austrijos Vieną, kur jo stiliui pradėjo dvareti stipri vokiečių ekspresionizmo stangos, siekianti užfiksuoti gryną emocinį tiesumą.

Berlino „Sturm“ galerija

Viena svarbiausių karjeros akimirkčių įvyko tarp 1922–1924 metų, kai Herwarth Waldenas pakvietė jį exposicijai garsioji Berlyno „Sturm“ galerijoje. Ši galimybė stoti tarp to laiko avangardinio meno šedevralių kūrėjų ne tik sustiprino jo įsitikinimą ekspresionistinėmis vertybėmis, bet ir suteikė jam tarptautinį svarbą.

Grįžtęs į Vengriją ir Gresham ratas

1926 metais grįžęs į tapatę, Bernáth tapo viena iš pagrindinių Képzőművészek új társasága (Naujoji dailininkų draugija), žinamos kaip KUT, figūromų. 1930-mečiuose jis buvo glaudžiai susijęs su Gresham ratu – tai buvo kūrybinė bendruotė, kurioje menininkai drąsiai kėliai tradicinius estetos standartus ir ieškojo naujų, radikalių išraiškos formų.

Pedagoginis darbas ir meninė teorija

Dailininkas savo gyvenimo dalį skvėrė mokymui, nuo 1945 iki 1974 metų dirbdamas Vengrijos dailės akademijoje. Be to, jis aktyviai dalyvavo meninės diskursijos kūrime kaip žurnalo „Hungarian Art“ redaktorius (1948–1949 m.). Po 1947 metų jo teorinės įžvalgos apie meną tapo itin populiarios ir paveikioja vėlesniems Vengrijos menininkams.

Pradinis gyvenimas ir mokslas

Aurél Bernáth (grodas Makó, Vengrija, 1895 m. – mirė 1982 m.) buvo išskirtinis Vengrijos dailininkas ir menininkų teorikus. Svarbiausią meninę bazę jis įgavo Nagybanios mokykloje, mokydamsis István Réti bei János Thorma vadovystė. Ankstyvasis susidavimas su Nagybanios plenų (plein-air) dailės mokykla leido jam suformuoti unikalią peizažų kūrybos ir spalvų naudojimo estetiką, kuri tapo jo kūrybos pagrindu.

Karinesiai išgyvenimai ir ankstyvieji įkvėpimai

Bernáth gyvenimą žymėjo Pirmojo pasaulinio karo sumapstojimas, kuriame jis tarnavo karioi. Po karo, 1921 metais, jis persikelia į Austrijos Vieną. Justai šiuo laikotarpiu jo meninis stilius pradėjo gausiai kreiptis į besikeliantį Voklijos ekspresionizmo judelį.

Berlinas ir „Sturm“ galerija

Lūkiamos karjeros lūžies akimirkos Bernáth’o gyvenime atėjo su kviečiančiu Herwarth Walden pasiūlymu tarp 1922 ir 1924 metų eksponuoti savo darbus garsioji Berlyno „Sturm“ galerijoje. Ši galimybė leido jam prisidėti prie to laiko avangardinio meno kūrybos aplinkos, kartu sustiprinant jo ištikimybę ekspresionizmo principams ir suteikiant jo kūrybai platesnę, europinę perspektyvą.

Grįžtimas į Vengriją ir Gresham ratas

1926 metais Aurél Bernáth grįžo į Vengriją, tapdamas viena iš pagrindinių Képzőművészek új társasága (Naujoji dailininkų draugija), dažniausiai žinamos kaip KUT, figūrais. Per 30-ąsias anos jis ypač ryškiai susijo su Gresham ratu – tai buvo menininkų grupė, kuri drąsiai iššaukė tradicines meno normas ir žvievais ieškojo naujų, nepažintamų išraiškos formų.

Pedagoginis darbas ir meno teorija

Bernáth savo gyvenimo dalį atvyrė švietimui, nuo 1945 iki 1974 metų mokydamas Vengrijos dailės akademijoje. Jis taip pat padarė didelę įtaką meno diskursui dirbdamas redaktoriu laikraščio Hungarian Art redakcijoje 1948–1949 metais. Po 1947 metų jo darbai apie meno teoriją sukaupė didelį populiarumą ir įtaką Vengrijos menininkų bendruomenei.

Meninis ir tematos

Ekspresionistinis peizažas: Aurél Bernáth yra pagloda savo įkvepiantiems peizaizdams, kuriuose dažniausiai dominuoja drastiškos spalvos, tekstūruoti brushstrokei (teptuko traukimai) ir stiprus emocinis intensyvumas.
Portretai: Jis taip pat kūrė įtraukiančius portretus, kurie gebėjo įamžinti gilią psichologinę savo subiectų galybę.
Socialinė komentarybė: Daugelis jo kūrinių subtiliai aptarė socialines temas ir 20 amžiaus Vengrijos gyvenimo realybę.

Palikimas ir istorinė reikšmė

Aurél Bernáth kūryba yra esminė tarpinga grandis tarp vengrijų meno ir platesnės europinės ekspresionizmo mokslų. Jo indėlis kaip menininko ir teoriko padėjo pamatus moderniojo meno vystymui Vengrijoje. Jo darbai yra minimi keliose svarbiose meno enciklopedijose, įskaitant „Benezit“ menininkų žodyną bei Vollmer enciklopediją.