37 garsiausių Kiki Smith paveikių

Aninais gyvenimas ir formavimasis

1954 m. Vokijos Nircberge gimusi Kiki Smith savo meninėje neša galingą paveldą. Kaip žinomio minimalizmo skulptoriaus Tony Smith ir aktorės bei operos dainininkės Jane Lawrence dukra, ji augo pasaulyje, kuriame kūrybinė išraiška nebuvo tik užsiėmimas, o būdas gyventi. Ankstyvas susidavimas su tėvo geometriniu tikslumu įsidiegė jos supratimą apie formalų meistriškumą, o motinos teatralumas galbūt paskatino jautrumą naratyvui ir emociniam rezonansui. Šeima persikėlė į JAV, kai Smith buvo dar kūdikis, į South Orange, New Jersey, – šis žingsnis suformavo jos kultūrinę identitetą kaip vokiečių kilmės amerikano kūrinės. Augimas Katalikų šeimoje, kartu su giliu susižavėjimu žmogaus kūnu – jo trapušću, atlaikomu ir simboliniu prigimimu – tapo pagrindiniais jos meninės vizijos elementais. Šie mẽstamai skirtingi įtakiai – geometrinė abstrakcija, performansas, religinė ikonografija ir anatominė studija – vėliau susijungė jos kūryboje, sukurdami unikalią ir įtraukiančią estetinę kalbą. Jos būsimų tyrimų sėklos buvo sėjamos anksti, skatinamos tiek intelektinio griežtumo, tiek emocinio gylio.

Iškilimas Niujorke ir meninis pažadinimas

Smith meninė kelionė tikrai pradėjo atveris po jos atvykimo į Niujorką 1976 metais. Prisijungimas prie „Collaborative Projects“ (Colab) – meno kolektyvo, veikančio prie oficialaus meno pasaulio ribų – tapo tvirtu pagrindu. „Colab“ suteikė derlingą eksperimentavimo erdvę, skatinančią naudoti neįprastus medžiagas ir radikalius kūrybos metodus. Šis pas डूबimas į gyvybingą, dažnai chaotišką East Village scenos energiją išlaisvė Smith nuo tradicinių ribojimų, leisdama jai tyrinėti temas, kurios anksčiau buvo laikomos tabu ar marginalizuotomis. Trumpas, bet paveiklus darbas skubios medicinos technike 1984 metais dar intensyvėjo jos dėmesį į žmogaus kūno fizikalumą. Tiesiogiai liudydama gyvenimą ir mirtį, susidurdama su trauma ir pažeidžiamumu, ji gilus poveikį patiko savo meninei jautriyai, vedančiai ją skulptuoti kūno dalis – vidinius organus, skeletines struktūvidas – su visceriniu realizmu, kuris iššūkė įprastas grožio ir vaizdavimo koncepcijas. Asmeninės tragedijos – tėvo mirtis 1980 metais ir sesries Beatrice mirtis nuo AIDS 1988 metais – tapo katalizatoriais dar gilesniam mirties, egzistencijos trapumo bei ligos ir praradimo socialiniams pasekmiams tyrinėti.

Kūno, lyties ir mirties temos

Kiki Smith kūrybai būdingas drąsus susidūrimas su sudėtingomis temomis – seksualumu, gimdymu, regeneracija, lytimi, gamta ir dažnai nemaloniomis kūno funkcijų realybėmis. Ji neslinksta nuo žmogaus egzistencijos netobulų, „nešvarių“ aspektų tyrinimo, naudodama meną kaip platformą socialiniams klausimams nagrinėti ir dialogui skatinti. Jos tyrimai su kūno skysčiais – krauju, šlapimu, menstruaciniais ištekmėmis – buvo ypač revolvingi, prisipindėdami stipriais simboliais, susijusiais su AIDS krize ir moterų teisėmis. Šios medžiagos, dažnai laikomos tabu ar nešvariomis, tapo galingomis metaforomis traukumui, atsparumui ir socialiniam stigma. Smith skulptūros dažnai vaizduoja moteriškas figūras ne kaip idealizuotus pavyzdžius, o kaip sudėtingas asmenis, kovojančius su savo fiziškumu ir identiteto ieškojimu. Jos grafika taip pat prisigėmė tos pačios grykos, naudojant tokias technikas kaip serigrafija ir akvatinta, kad sukurtų vaizdus, kurie yra kartu ir gražūs, ir ner uplifting (neramūs). Tokie darbai kaip „All Souls“ (1988), didelio mastelio serigrafija su pasikartojančiais fetuso vaizdais, ir „Virgin with Dove“ demonstruoja jos meistriškumą šiose technikoje, kartu nagrinėjant kūrybos, praradimo ir šventosios moteriškumo temas.

Didieji darbai ir ilgalaikis palikimas

Visos savo karjeros metu Smith nuolat plečiojo ribas, kurdama darbus, kurie yra tiek asmeniški, tiek universali. „Mary Magdalene“ (1994), skulptūra, sukurta iš silicio bronzos ir kaltos plieninės, pavyzdžiui jos gebėjimui perinterpretuoti klasikinę ikonografiją šiuolaikiu žvilgsniu. Atidengta anatomija ir pažeidžiamos pozos elementai iššūkį tradiciniams šios šventųjų vaizdymams, kvėdami žiūrovus apsvarstyti nuodainių, atgimimo ir moteriškos veiklos temas. „Standing“ (1998), monumentalios moteries skulptūra ant eukalipto medžio, kalba apie sudėtingą žmogaus ryšį su gamta, o „Homespun Tales“ (2005), pripažintas įsidėmėjimas Venėcijos bienalėje, parodė jos gebėjimą kurti įtraukias aplinkybes, veikiančias daugiasensybės. Naujausiai „Lodestar“ (2010) ir užsakymas Eldridge Street sinagogai demonstruoja tęsiamą formos ir šviesos tyrimą, naudojant stiklą su spalvomais langais, kad būtų sukurti eteriniai vaizdiniai, atrodantys, tarsi viršijantys žemės ribas. Kiki Smith įtakis šiuolaikiniam menui yra neįginojamas. Jos darbai buvo plačiai eksponuojami muziejuose visame pasaulyje – įskaitant MoMA, Whitney ir Guggenheim – ir ji gavo daugybę apdovanojimų bei pripaudimų, įskaitant rėmimą Amerikos menų ir raidžių akademijoje. Ji pripažįstama kaip lūžio tašką sukūręs veikėjas, kurio nekaltas sudėtingų temų tyrimas giliai paveikė feministinį meną, šiuolaikinę skulptūrą ir mūsų supratimą apie žmogaus būtį. Jos palikimas slypi ne tik inovatyviose technikoje ir įtraukioje vaizdinėje, bet ir drąsoje susidurti su sunkiomis tiesomis bei suteikti balsą marginalizuotoms patirtims. Ji išlieka gyva jėga meno pasaulyje, toliau įkvepdama kūrybos kartas savo nekliudomu ištikimu tiesai, pažeidžamumui ir meninei inovacijai.