Ankstyvasis gyvenimas, šeima ir mokslas
Johnas Hoppneris gimė 1758 metais Londone, Whitechapel, vokiečių kilmės šeimoje. Jo motina dirbo viena iš karališkojo rūmo vokiečių darbuotojų, todėl šeima nuo pačios pradžios buvo glaudžiai susijusi su karališkąja aplinka. Ši ankstyvoji aplinka prad_{\text{i}}nė jo gyvenimo kryptį, nors pradiniai žingsniai buvo linkę ne į vaizdinį, o į muzikinį meną. Jaunastieniu Johnas buvo karališkosios kapelicos choristas – tai darbas, reikalaujantis griežtos disciplinos, tačiau galiausiai muzika negalėjo prilygti jo natūraliam polinkio menui.
Jo oficialus žingsnis į meno pasaulį įvyko 1775 metais, kai jis įstojo į Karališkąją akademiją. Institucinis pripažinimas leidė jam greitai įrodyti savo techninį meistriškumą. 1778 metais jis pelnė sidabrinę medalį už piešimą iš gyvo modelio, kas tapo praktiniu jo stebėjimo įgūdžių patvirtinimu. Iki 1782 metų jis jau buvo pasiekęs auksinę akademijos medaliai už istorinę tapybą savo darbe apie karalių Learą. Šis ankstyvasis sėkmės etapas sukūrė tvirtą techninę pamatą aukščiausioji visuomenės portretų tapybai, kuri vėliau tapo jo karjeros apibrėžimu.
Šlovės pasiekimas ir išskirtiniai darbai
Johnas Hoppneris savo vietą aukščiausiosiose britų visuomenės aplinkas užsitikrino meistriškai įtvirtindamas paveikslavuose to karto įtakingiausių asmenų veidų ir sielos esmę. Jo gebėjimas įstoti į aukštuosius socialinių sluoksnių užsakymų ratą suteikė jam galimybę portretuoti Karoliną, Velsos princą, Yorko kunigaikštį bei kunigaitenę, Lordą Rodney ir Lordą Nelsoną – šie darbai buvo pakabinti St. James rūmų valstybiniuose kambariuose. Tokia vieta nebuvo tik dekoratyvinis sprendimas; tai buvo jo profesinės meistriškumo ir aukštos socialinės padėties aiškus ženklas. Nors istorinė tapyba jam suteikė ankstyvosios šlovės ir pripažinimą, būtent moterų bei vaikų vaizdiniai buvo laikomi sėkmingiausiais jo kūriniais, kuriuos vertintojai nuolatos išskirdavo kaip aukščiausią jo talento ištrypimą.
Jo gebėjimas perteikti žmogaus charakterį yra labiausiai supraskamas veidelyje Mrs. Jordan kaip Viola „Dvylika nakčių“ filme – šiame darbe, kurį šiuo metu saugo English Heritage kolekcija Londone, Jungtinėje Karalystėje. Šis paveikslas demonstruoja tą ypatingą meistriškumą, kuris apibrėžė jo karjerą. Tačiau kūryba Hoppnerio neapsiribojo tik paveikslų drobėmis; jis aktyviai dalyvavo to laikotarpio literatūros kultūros gyvenime. 1803 metais jis išleido „Dama portretų seriją“, o iki 1805 metų pasiekė dar ir kitokio pobūdžio pasiekimų – išleido išvėžtą rytų pasakų vertimų rinkinį angliškuose eilėskrapiuose. Šie kūrybiniai posmėgiai byloja apie menininką, kurio įtampa persiekė vizualinį meną ir įsiliesino į intelektualinę bei socialinę to laikotarpio visuomenės audinį.
Technika ir stilius
Johnas Hoppneris savo techninė identitetė yra neatsiejama nuo jo gebėjimo meistriškai valdyti spalpas. Jis buvo plačiai pripažintas kaip išskirtingas koloristas, naudojantis meistrišką pigmentų kontrolę savo paveikslų subiectams apibrėžti. Jo požiūris niekada nebuvo pernatai griežtas ar pernatai kruopštus; priešingai, jo brushas pasižymėjo plačiomis ir laisvomis traukomis. Ši laisvė leido jam išsipaliti už paprasto imitavimo ribų, suteikdama jo portretams ypatingą gyvybingumą, kuri išskyrė jo kūrybą iš griežnesių to laiko akademinių tradicijų.
Metodai, kurių vadovavosi Johnas Hoppneris, neatsiejamai sieja su Joshua Reynolds šeimuliu. Jis buvo stipriai paveiktas Reynoldso, prisisavindamas darbo būdą, kuris atspindėjo įsitvirtinusio meistro jautrumą. Šis įtampas labiausiai pasodinamas toje spaldoje, kaip jo tapyba nešioja subtilų Reynoldso žavesio atspindį, ypač tai pasireiškia šviesos valdymu bei švelnia, maloniu atmosferą, kuri apgaubia jo modelius. Jis ne tik paprastai kopiavo stilių; jis pritaikė jo principus savo pačios išraiškos poreikiams.
Praktikoje tai davė stilių, kuriame natūralizmas susitinka su tam tikru aristokratišku šlifingumu. Jis taikė kiaroskūrą, kad skulptuotų formų, ištrauktų figūras iš tamsių fonių per dramatišką šviesos ir šešėlio žaidimą. Ši technika buvo ypač efektyvi jo tekstūras vaizduojant – nuo itin smulkių plaukų detalių iki sunkios akademinės rūbų pliaustų. Gebėjimas valdyti šiuos elementus užtikrino, kad jo portretai pasiektų tokį fizinį egzistavimą, kuris išlieka įspūdingas ir suprantamas moderniam žiūrovui.
Aplinkos, konkurentai ir mokiniai
Profespinė Johnas Hoppneris gyvenimą apžvelgė intensyvi ir karšta konkurencija su Thomasu Lawrence’u. Ši rivalitė nebuvo tik reputacijos siekimo kwestija, tai buvo tiesioginė kova dėl prestižingos Londono elitos dėmesio. Įtampa tarp šių dviejų menininkų tapo beveik fiziškai akivaizdi tarp 1803 ir 1809 metų, kai jie, pasivaikščiodami po to pačios profesinės aplinkos, bendradarbė buvo tas pats asistentas, Samuel Lane. Toks darbuotojų persipildymas akcentuoja itin siaurą ir konkurencingą portretų rinką tuo laikmeniu.
Jo profesionalioji aplinka apėmė svarbias bendradarbiavimo akimirkas, kurios susisiekia su aukščiausiais britų meno lygmenais. Verslyje apie 1788 metus jis prisidėjo prie Thomas Gainsborough kūrinio, ypač sukuridamas fono tapybą portretui, kuriame vaizduota Charlotte, Talbotės kunigaitytė. Be to, jis glaudžiai bendradarbiavo su griažtuvu Charlesu Wilkinu, siekdamas išleisti savo portretų seriją. Šios partnerystės demonstruoja, kaip jo kūryba, siekdama pasiekti platesnę auditoriją, remėsi tvirtu techninių specialistų sistema.
Kur galima pamatyti jo kūrybą šiandien
Johnas Hoppneris savo meniniu palikimu pasiekė ne tik Britijos valstybės ribas, o jo kūriniai šiandien puoseliami svarbiausiuose pasaulio kolekcijose. Jį pagrindai galime rasti Jungtinėse Valstijose: Niujorko Metropolitan Museum of Art saugo du jo šedevrus, o Cincinati Taft Museum of Art pristato dar du paveikslus. Šie darbai suteikia galimybę tiesiogiai pajusti jo meistrišką spalvų ir formų valdymą, kuris buvo itin aktualus jo laikotarpio auksiausios visuomenės portretų menui.
Jungtinėje Karalystėje jo meninė aprėptis išskrinta tarp kelių pagrindinių institucijų. Londone, organizacijos „English Heritage“ kolekcijoje saugomas itin reikšmingas darbas – Mrs Jordan kaip Viola dramoje „Dvylika nakčių“, kuris yra nepakeičiamas jo portretinės tapybos meistriškumo įrodymas. Be to, Londone esantis Nacionalinis jūros muziejus taip pat saugo vieną jo tapybų, taip užtikrinančias, kad menininko įtampa išlieka gyva britų jūros ir socialinės istorijos naratyve. Be to, Aberystwyth mieste, Vakarų Velonijos Nacionalinėje bibliotekoje, taip pat galima rasti vieną jo kūrinį.
