Veržė Simonas Peteris Tilemannas šlovę tapyba A Roman Battle (1641); ji eksponuojama Nationalmuseum, Stokholmas. A Roman Triumphal Parade (1641) ir Diana and her Nymphs sleeping after the Hunt (1652) seka juos kolekcionerių bei muziejų lankytojų širdyse. Iš 4 Simonas Peteris Tilemannas kūrinių mūsų kataloge, šios 3 yra labiausiai gerbiamos – kiekvienas jų pateikiamas su datos, muziejaus ir išskirtinės ypatybės aprašymu.
Rangos vieta nulegiama pagal mūsų populiarumumo balas, kurį sudaro kiekvieno kūrinio paieškos, apsilankėjimai ir užsakėjimai. Atnaujinta lapkritis 2026. Kiekvieną šio puslapio šedevrą galite užsisakyti kaip muziejoriaus kokybės rankų darbo alievinę reprodukciją arba aukščiausios kokybės meninį spausdiną jūsų pasirinktu dydžiu.
1 muziejai, kuriuose yra daugiausia šioje puslapyje esamų paveikslų.
| Muzejaus | Miestas | Simonas Peteris Tilemannas darbai | Šiojo sąrašo paveikslai |
|---|---|---|---|
 Nationalmuseum |
Stokholmas | 2 | A Roman Battle, A Roman Triumphal Parade |
Simonas Peteris Tilemannas tapė 12 metų laikotarpyje, nuo 1641 iki 1652: štai geriausi kiekvienų metų paveikslai.
A Roman Battle (1641), Nationalmuseum, Stokholmas. Toliau yra A Roman Triumphal Parade (1641) ir Diana and her Nymphs sleeping after the Hunt (1652).
40 metų amžiaus: A Roman Battle sukurta 1641 m. ir Simonas Peteris Tilemannas gimė 1601.
Mūsų kataloge yra 4 Simonas Peteris Tilemannas darbų, datuojamų nuo 1641 iki 1652.
Dauguma jų yra Nationalmuseum (Stokholmas). Viršuje esančiame lange muziejai išvardyti po vieni.
1641 laikotarpyje: 2 iš 3 šioje pusėje esančių darbų sukurtos tada, iš jų – A Roman Battle.
Pirmasis šioje pusėje yra A Roman Battle (1641), paskutinis – Diana and her Nymphs sleeping after the Hunt (1652).
A Roman Battle ir A Roman Triumphal Parade yra vieni iš 2 šioje puslapyje esamų darbų, kuriuos saugo Nationalmuseum, Stokholmas.
Taip. Kiekvieną šioje pusėje esantį paveikslą galite užsakyti kaip muziejoriaus kokybės rankų darbų alievinę kopiją arba aukščiausios kokybės spausdinį pasirinktu jūsų pageidaujamu dydžiu tiesiai iš paties paveikslą puslapio.
Gedęs Vokietijoje, Lemgo mieste, 1601 m. liepos 23 d., Simonas Peteris Tilemannas įžengė į pasaulį, kuriame menas buvo šeimelesinė troška ir ilga darbo dovana. Jis buvo Johannas Tilemanno, Liupės apskrities apsaugos viršininko bei dailininkas, sūnus. Šis šeiminis ryšys užtikrino, kad vaiko gyvenimo kelias nuo pačios pirmosios metų buvo liepimu ir pigmentu formuojamas. Jo šeima buvo nuolatos judėjimo ir kintančios sėkmės įžvalgos, nes jo tėvas dažnai keliaudavo į Niderlandus dirbti meno agentu.
1614 m. šeimą už pribliavo tragiškas lemtyje – mirė vaikų motina. Po šios meilės praradimo Johannas savo penkis vaikus perklauso į Bremeną – miestą, kuriame jis prieš kelerius metus buvo įgijęs piliečio statusą. Būtent šių naujo namų sienų viduje Simonas Peteris Tilemannas pradėjo savo oficialų vizualinio meno mokymą. Po budintišiu tėvo akimis ir tvirta ranka jis mokėsi disciplinos, reikalingos dailininkui, piešiniškui ir litografui. Jo mokymas buvo kruopštus, įsišakinus į tradicijas, perduotas per kraujo liniją.
Tais formatyviais bremerens metais jo rankos pirmiausia išmokos delikatų gėlių tapybos meną. Šis ankstyvas dėmesio fokusas į gamtos pasaulį padėjo pagrindus jo mokantis įgūdžiams. Jis ne tik stebėjo augalus; jis mokia įamžinti jų esmę per kruopštų spalvų ir formų taikuimą. Šis mokytojo darbas kartu su tėvu paruošė jį daugeliui metų kelionių ir įvairių temų, kurios galiausiai apibrėžė jo karjerą.
Po formatyviais metų ir kelionių per Rheną bei Italiją, Simonas Peteris Tilemannas įsitvirtino gyvybėje triukšmingoje Bremeno aplinkoje. Būtent čia jis susitiko su Clara Glandorp – tai buvo santuoka, užbaigta dar prieš 1632 m. rugsėjo 23 d. Šis jo gyvenimo laikotarpis žymėjo šeiminių reikalų tvirtinimą, kol jis navigavo sudėtingoje profesinės karjeros erdvėje Šiaurės Niderlanduose ir už jų ribų. Tačiau lemtyje yra neįkvaitinama, ir po Claros mirties 1645 m., jis vėl ieškojo bendrystės. 1647 m. vasario 23 d. jis išs cướijo Barbara de Herlin, tęsdamas savo gyvenimą tarp kintančių ketvirtojo amžiaus vidurio veidų.
Jo reputacija kaip išskirtingo talento dailininko galiausiai nukreipė jį link imperatoriškų dvarų. Nors jo buvimas įvairiuose miestuose, tokiuose kaip Utrechtas ir Kasselas, formavo jo vystymą, būtent Vienoje jo talentas susidūrė su aukščiausiausme patronato lygmeniu. Sakoma, kad savo laikais Austrijos sostinėje jis turėjo išskirtinę teisę tapyti imperatoriaus Ferdinando III portretistą. Toks susitikimas liudija apie pagarbą, kurio jo ranka pelnė tarp aristokratijos. Ar jo paskutinės dienos praleidos žinomose Bremeno gatvėse, ar prabangiame Vienoje, lieka diskusijų tema, nors jis išėjo iš šio gyvenimo 1668 m.
Simonas Peteris Tilemannas savo didžiausią išraišką rado žmogaus veiduose ir tylioje kasdienybės dramoje. Nors jis turėjo gebėjimą užfiksuoti gėlių ramybę, jo tikroji reputacija remiasi portretais ir žanrinėmis scenomis. Italijoje būdamas paveiktas Karavadžio stiliaus judėjimo, jis į savo kūrybą įterpė šiuos šviesos ir temų požiūrio niuansus. Šis kelionių laikotarpis padėjo tobulinti jo gebėjimą vaizduoti žmogišką kūną ir socialinės sąveikos subtilybes, išveddamas jį už paprastų gėlių studijų rėžius.
Peržengęs intymų portretą ar namų aplinkas, jis nukreipė dėmesį į didingas istorijas. Per savo brushį jis siekė įamžinti judesį ir reikšmingų įvykių svorį, demonstruodamas universališkumą, kuris išsiplėtojo ir stilles life (nemirtamojo objekto) srityje. Jo kompozicijos dažnai siekė subalansuoti vieno objekto ramybę su didesnio įvykio chaotiška energija. Šis lankstumas leido jam atitikti skirtingus dvarų ir privačių kolekcijų amžiaus reikalavimus.
Jo ambicijos puikiai matomos darbuose, kuriuose siekiama atvaizduoti antikos mastą ir konfliktų apydu. Romos triumfo paradėje jis bandė atkurti praėjusio laiko prabangą, o Romos mūšis demonstruoja jo gebėjimą valdyti istorinės kovos įtampą. Šie darbai atskleidžia dailininką, kuris jaučiasi tiek pat užtikrintai dirbdamas su paradų grandį, tiek su subtiliais privabaus modelio žvilgsnio niuansais.