Danijos baroko architektas
Bergenas, 1630 m. Solomon van Havenas sūnus įžengia į pasaulį, kuriame menas ir monarchija jau yra glaudžiai susiplėtęs. Kol jo tėvas užsiturina Danijos-Norvegijos karalienybės vaidą, jaunas Lambertas pradeda kelionę, kuri perrys fizikinį Kopenhagos kravažymį. Jis yra daugelio disciplinų žmogus – architektas, meistras statybų ir paveikslų kūrėjas – tačiau būtent struktūrinė akmens ir skiedros amžinybė apibrėžia jo palikimą. 1653 m. jo jaunystės ramybė pasibaiga, kai jis išvyksta šešiolikos metų odysejai per Italiją, Prancūziją ir Niderlandus. Tai nėra paprasta kelionė; tai gilus pasindulimas į baroko stiliaus mechanizmus, kurio metu jis įsisavino sunkų olandų geometriją bei Italijos meistrų teatrališkumą.
Perėjimas iš mokinio į valstybės autoritetą įvyksta staigiai ir su didente. 1671 m. karališkasas Kristupas V suteikia jam Danijos-Norvegijos pirmąjo oficialaus generalinio statybų meistro titulą. Atsakomybė yra absoliuti. Jis nebėra tik praktikasas; jis tampa karališkosios architektūrinės valios vykdytoju, paskirtu karališką ambiciją išversti į granitą ir smilgtį.
Struktūrinė ambicija ir karališkas įsakais
Jo darbas atsispindi pačiose miesto kauliuose. Kopenhagos horizontas neša jo vizijos atspindį, ypač per projektus, apibrėžiančius gynybos ir dekoracijos sankryžą. Jo indėlis apima tokius veiksmo kūrinius kaip:
- Dievo Karolinos bažnyčia – olandų baroko konstrukcija, sukonstruota graikų kryžiaus formos, puoselėjanti tusko pilasterius, kylančius fasade.
- Nørreport miesto vartai – masyvi smilgtiniai konstrukcijos kūrinys, užsakytas 1671 m., kad pakeistų senąją, nykstančią konstrukciją.
- Frederiksborgų rūsyje atliktas interjero pervaikymas, ypač Auditorijų salė, kurioje ryškiai juntama Bernini įtaka.
Nørreport vartai išlieka svarbiu urbanistinės istorijos tašku. Iki jų išardymo 1857 m., jie turėjo aukščiausią ir gražiausią Kopenhagos vartų statusą. Tai buvo sunki, dekoratyvi presence, sauganti miesto kraštą. Tuo tarpu jo darbas Frederiksborgo rūsyje demonstruoja poslinkį link prancūziško ir itališko stilių, naudojant vidinę erdvę monarchui pagarbiai iškelti, per tikslų ir dramatišką dizainą.
Galutinis brėžinys
Paskutinės gyvenimo metų kartomis jis judena per galios koridorius ne tik kaip statybininkas, bet ir kaip visų karališkojo Kristupo V meno kolekcijų inspektorius. Jo įtampa pasiekia pačią sostinės išplanavimą, nes jo rankos tikriausiai liečiasi prie Charlottenborgo rūsyje ir Niels Juel residencijos Kongens Nytorve dizaino. Jis svinga tarp praktinės statybų kasdienybės ir aukščiausios karališkos estetiškumo, duobios egzistencija, kuri apibrėžia baroko meistro gyvenimą.
Jis mirda Kopenhagoje 1695 m. Jis palieka miestą, kurio fizinė tvarka buvo perreguliuota jo rankų – kravažymį, kuriame olandų barokas ir Danijos monarchijos didybė įrakčiuota į Dievo Karolinos bažnyčios akmenį ir miesto vartus.
