Autorius
Gimė Dublinas, Airija
Ronald Ossory Dunlop: Gyvenimas spalvose
Pradiniai metai ir išsilavinimas
Gimė: Airijoje, Dubline, 1894 m. birželio 28 d.
Dunlopas kilme buvo iš škotų ir irlandų kvakerių šeimos, pasižinčios meniškomis linksmėmis; jo motina buvo akvarelistė.
Jo vaikystė buvo prisunkta Airijos literatūrinio renesanso atmosferos, nes jo tėvas draugausjaus ryšiu siejėsi su tokiomis iškilmingomis asmenybėmis kaip W.B. Yeatss ir George Russell (Æ).
Šeima 1899 m. persikėlė į Niujorką, o 1902 m. – į Londoną, tačiau kasmetinėmis vizitais išlaiko stiprų ryšį su Dubliu.
Studijavo Mančesterio meno mokykloje, Vimbledo meno kolegijoje bei Paryzjuje, taip sukaupdamas įvairiapradį meninį pagrindą.
Meninis vystymasis ir įtodiniai veiksmai
Pradinį savo karjerą Dunlopas praleido dirbdamas reklamų agentūroje, prieš visiškai pasmeistęs tapybai.
Įtodiniai veiksmai: Meninė ir literatūrinė jo augimo aplinka, ypač mistiniai ir spiritistiniai sūkuriai, kurie lydėjo tokius veikėjus kaip Yeatsas ir Russellas, giliai suformavo jo estetinį suvokimą.
Jis bendravo su jaunių menininkų grupe, eksponuojančia Chelsea miestelyje esančioje „Hurricane Lamp Gallery“, prisidėdamas prie „emocionizmo“ kūrimo.
Jo stilius evoliucionavo link tapybos energetiškumo, pasižinant drąsiu traukimo pėdsaku ir gyvomis spalvų paletėmis. Jis tapo žinomas kaip „alla prima“ tapysbininkas – dirbantis tiesiogiai su drobė, vienu sesiju.
Emocionistų grupė ir meninė filosofija
1923 m. Dunlopas įkūrė Emocionistų grupę, skatindą meną kaip vidinės esybės ir emocinių patyrimų išraišką.
Jis parašė grupės manifestą, teigdamas: „Menas yra gyvenimo esybės išraiška“, taip atspindėdamas jų tikėjimą subjektyvia interpretacija ir menine laisve.
1931 m. Dunlopas prisijungė prie „The London Group“, taip dar stiprinant savo poziciją avangardinėje meno scenoje.
Parodos ir pripažinimas
Dunlopas buvo itin produktyvus parodų organizatorius, savo darbus pristatydamas prestižinguose renginiuose, įskaitant Karališkąją akademiją, „New English Art Club“, „Leicester Galleries“ ir Karališkąją Hibernijos akademiją.
Jo pirmložė asmeninė paroda įvyko 1928 m. Londone, „Redfern Gallery“.
Didžiausias pasiekimas: 1950 m. buvo išrinktas pilnu Karališkosios akademijos nariu, kas tapo jo profesionalinio pripažinimo viršūnę.
Jo kūriniai yra saugomi daugybėje viešųjų kolekcijų, įskaitant Tate galeriją, Crawford galeriją (Cork), Cheltenham meno galeriją ir muziejų bei Nacionalinę portretų galeriją (Londonas).
Temos ir stilius>
Dunlopo kūrybinis palikimas apima peizažus, jūros vaizdus, figūrinę tapybą, portretus ir still life (natūralų tapybą).
Jis dažnai vaizdavo Anglijos kaimo gamtą, ypač aplink Barnham, West Sussex, kur gyveno vėlesniaisiais metais.
Stilius: Pasižymintis ryškia palete, energingais traukimo pėdsakais ir dėmesiui skiriant atmosferai bei emociniam rezonansui. Jo darbuose dažnai jaučiamas skubos ir spontaniškumo pojūtis.
Vėlesnieji metai ir palikimas
Didniąją savo gyvenimo dalį Dunlopas praleido Anglijos teritorijoje, galiausiai įsikuręs Barnhame, West Sussex.
Jis tęsė tapybą ir dalyvavo parodose iki mirties, 1973 m. gegužės 18 d.
Istorinė reikšmė: Dunlopo kūriniai yra tiltas tarp tradicinių tapybos technikų ir modernizmo išraiškos laisvės. Jo gyvybingas stilius ir atsidavimas emocinei tiesai šiandien negalės būti pamirštas. Tačiau jo populiarumas taip pat sukėlė rinkoje pasirodantį daugybę falsifikatų.
Muziejus
Parodoma Leidas, Jungtinė Karalystė
Viktorietiška Britų vizijos šventovė
Įkvėpusi į gyvybingą Vakarų Jorkšyro širdį, Leidos meno galerija stoji kaip gilus meno globėjimo ir miesto didvybiškumo įžymė. Įkurta 1888 metais, siekiant pažymėti Viktorijos karalienės Auksiną jubilieją, galerija gimė iš didingo intelektualinio augimo gesto, atspindinčio to laikotarpio gilų įsipareigojimą pažangai ir estetinėms subtilybėms. Pati pastatas yra Beaux Arts architektūros šedevras, kurį suprojektavo vizionierius William Henry Thorp. Jo iškilmingas buvimas, pasižymintis ryškuliu kalkeniniu akmeniu iš vietinių magnezito karjerų, daro jį II laipsnio įžymėtiniu paminklu, tarnaujančiu kaip tapatybės tiltas į XIX amžių. Įžengti į šį vidų – tai įeiti į šventovę, kur susitinka istorija ir menas, suteikiant stabilumo pojūtį niekada nesikeičiančių modernios kultūros bangų sūsyje.
Galerijos kolekcija yra kvapą gniaužiantis laiko audinys, žymintis nuostabų britų tapybos evoliuciją – nuo dramatiškų baroko stiliaus potykių iki šviesos prisipratusių impresionizmo inovacijų. Nuolat ieškojantiems meno arba kolekcionieriams salės siūlo neįtikėtiną meistriškumo platumą. Nors kolekcija aplanksta įtvirtintus meistrus, ji taip pat randa gilią išraišką tokiuose moderniuose judėjimuose kaip kubizmas ir surrealizmas, pristatydama darbes, kurie drąsiai iššūkė konvencinius suvokimus ir plečia kūrybinės paženkos ribas. Ypač stulbinantis akcentas yra Clará Birnberg
Mieganti moteris: Alkupis
– monumentalios 1981 metų skulptūros, kuri įkūnija galingą Jorkšyro skulptūros tradiciją – palikimą, šaknis į whichį įsikėlę tiek klasikinė elegancija, tiek grubus regioninis išraiškos stilius.
Gyvas meistriškumo ir bendruomenės pasakojimas
Už drobtų ir akmens ribų Leidos meno galerija tarnauja kaip jazguojančia Jorkšyro meninės tapatybės širdimi, švenčiant dažnai nepastбėtą vietinio meistriškumo grožį. Muziejus saugo svarbius tekstilės ir keramikos lobius – medžiagas, atspindinčias sudėtingą regiono amatininkų paveldą. Šis ištikimumas vietiniams šaknims subalansuotas žvelgiant į priekį; galerija aktyvia skatina ryšį tarp istorinių palikimų ir naujų balsų per nuolatinę parząs, kolaboratyvinius projektus. Vienos iš neseniai vykusių iniciatyvų su Leidos universiteto studentais tyrėjo sudėtingas identybės ir reprezentacijos temas, užtikrindamos, kad muziejus išliktų dinamiška kritinės refleksijos ir socialinio dialogo vieta.
Interjero dizineriams bei aukštos estetikos entuziastams galerija siūlo begalinę įkvėpimo šaltinį – nuo grandiozių viktorietinių holų architektūrinės detalės iki jautrių šiuolaikinių eksponatų tekstūrų. Net ir vykstant būtiniems statybos darbams, siekiant išsaugoti struktūrinį jos prachtą, ši institucija išlieka prieinamumo ir įtraukties švyturiu. Turėdama jutriškumui pritaikytas erdves ir įsipareigojimą įtraukti visus bendruomenės narius, Leidos meno galerija yra daugiau nei tik šedevrų saugykla; tai gyvas, kvapą gniaužiantis kūrybiškumo, inovacijų ir neblėstančios žmogaus dvasios galios pasakojimas.
