Autorius
Gimė Aldersgate, Jungtinės Karalystė
Viktorian gyvenimas menų pasaulyje: Robert William Buss pasaulis
Robert William Buss, gimęs akare nei Londono širdyje 1804 m., buvo savo epo kosminis produktas – universalus menininkas, navigavęs Viktorianų skonų ir ambicijų keičiančiomis sraitimėmis. Jo gyvenimo istorija yra išplesta išmenų dedikacijos, šeimos pagalbos ir šiek tiek skausmingo nuostabio mešlaičiais. Nuo savo ankstyvusių dienų, kur buvo jo vadovo gravirų dirbtuvės įrankiai, iki vėlesnių literatūros iliustracijų tyrimų, Buss įkrovė industrijinę pagrą ir įvairią įgūdžių sąjungą, vertinama 19 amžiaus Britanijoje. Jis buvo ne tik dailininkas; jis buvo graviratorius, portretininkas, istorinių scenų kūrėjas ir ištikęs šeimos vyras, kurio palikta medžiaga išlieka ne tik ant kanavuose, bet ir edukacinės reformos sritiose.
Ankstesnis mokymas ir teatriniai pradžiavi
Buss meninis kelionė prasidėjo namų tradicijoje. Jo tėvas, meistras graviratorius ir emalierius, suteikė pradinę įsitikinimą dirbtinio kūrimo, kuris pavogė jo vėlesnį darbą. Šis praktinis pagrindas buvo papildytas formaliu mokymu pas George Clintą, gerų reputacijos figūrą, žinomą už savo miniaturas, akvarelinius ir mezzotinto gravūras. Clinto įtakos suteikė Buss'ui gebę valdyti įvairias technikų – kritiškai svarbūsje periodu, kai nuo menininkų tikimasi būti kompetentingai daugelyje medijų. Iš pradžių Buss pasiekė sėkmę užfiksuojant išpopūlių aktorės veidelius. Teatro pasaulis suteikė tiek subjektą, tiek mecenatą; jo portretai Williamui Charlesui Macready, Johnui Pritt Harley ir Johnui Baldwinui Buckstone demonstruoja akvitį karakteriu ir gebėjimą pervesti scenos buvimą ant kanavuose. Šie ankstyvi darbai buvo ne tik atvaizdavimai, bet pagrindinės šventės Viktorianų teatro kultūrai, užfiksuojant epopoje išpopūlių žvaigždžių glamūrą ir dramą.
„Pickwick papierzos“ ir literatūros ambicijos
Puslapis momentas – ir viskvilos gyvenimo neįmanomas nušvavimas – atėjo su užduotimi iliustruoti Charleso Dickenso „Pickwick papierzas“. Po originalaus iliustratoriaus, Robert Seymour, neįprastino mirties, Buss buvo susilankytas Chapman & Hall. Nors jo preliminarios eskizės buvo laikomos tinkamomis, jam trūksta patirties stalinio plokštės graviravime, todėl buvo būtina pasikelti išorinį graviratorius. Rezultuoti spausdinti vaizdai neįvyko laukojimų, o tai vėliau prilyvino jo iš projektu. Šis atsiliepimas labai paveiko Buss'ą, tačiau jis nepažvirkė jo meilės Dickensui. Vietoj to, tai įjungė norą vizualiai interpretuoti Dickenso darbą savo sąlygomis. Tai kulminavo „Dickens’ Dream“, neišbaigtas akvarelinius paveikslėlis, dabar saugomas Charleso Dickenso muziejuje. Paveiksmas yra nuostabius įrodymas Buss'o literatūrinio devotmento – svajonės pasaulis, užpildytas iš Dickenso romanų likusiais karakteriais, apvarojantis autoriaus, kai jis miega savo studijoje „Gad’s Hill Place“. Tai ne tik iliustracija, bet ir širdinis tributas, užfiksuojantis Dickenso pasakojimo vaizdingą galtį ir ilgalaikę pritrauką. Galima patikrimas „Pickwick papierzose“, Buss taip pat suteikė savo iliustravimo talantus Frederickui Marryatui („Peter Simple“) ir Frances Trollope (The Widow Married), rodydamas savo universalumą ir adaptyvumą kaip menininkas. Jis papildo dizainus medžiovų gravūroms Charleso Knighto išleidimuose „London“, Shakespeare ir „Old England“.
Šeima, edukacija ir ilgalaikis palikta paliktas paliktas
Robert William Buss gyvenimas nebuvo apibrėžtas tik meniniais pobūdžiais. 1826 m. jis išvirtavė su Frances Fleetwood ir kartu įkūrė namų „Camden Town“, Londono, kur auginė dešimt vaikus – šeši iš jų išgyveno kūdartį. Jų dukra, Frances Mary Buss, vėliau tapo pionierine figūra merginų edukacijoje, ir Robert William aktyviai palaikė jos pastangas. Moteris, pagrindžiamasi finansinėmis problemais, 1845 m. įkūrė mokyklą vaikus ir mergintiems, o Frances Mary vėliau įkurė rytinę mokyklą, kuri suteikia liberalią išsilavinimą jaunioms damoms tuo pačiame namioje. Robert William pasidėjo šia edukacine inicjatyva, mokydamas piešimo, mokslo, literatūros ir elokucijos. Jis taip pat buvo aktyvus akademikas, tyrimdamas ankstesnius britų spausdintojus ir skelbiant wykลาดus su vizualiais pavyzdžiais. 1874 m. jis išleido „English Graphic Satire“, įrodant savo akademinius susirikanimus ir švenčiančio menininkų paveldėjus, kurie padarė kelioje vietą jo pačiam darbui.
Įprastinis talentas prisiminamas
Robert William Buss mirė 1875 m., palikdami paliktą medžiagą kaip universalus menininkas – įgūdžius portretininkas, iliustratorius ir graviratorius, kurio karjera apima kelias dešimtmečius Viktorianų meninio gyvenimo. Nors „Pickwick papierzos“ incidentas uždarymoje šešėlyje jo profesinį keliobanį, tai sunkiai pabrėžė jo gilios meilę Dickensui ir įkvėpė vieną jo labiausiai skausmingų darbų. Jo įnašybos merginų edukacijoje per neapribojus palaikymą savo dukros Frances Mary Buss padeda dar labiau tvirškinti jo vietą istorijoje. Šiandien „Dickens’ Dream“ išlieka galingas priminimas apie jo talentą, dedikaciją ir ilgalaikią ryšį tarp menų ir literatūros – tinkamas tributas menininkui, kuris priėmė Viktorianų kūrybos daugialapę pobūdį.
Gimimas: Aldersgate, Jungtinės Karalystė (1804)
Mirtis: 1875
Muziejus
Parodoma vietoje London, United Kingdom
Laiko audinys: kur viktoriniška prigimtis susitinka su romaniškais aidais
Šimtinės Londono istorinės City vietos pulsą jautriame centre,
Guildhall Art Gallery
siūlo daug daugiau nei tiesiog audinių apžiėlą; ji suteikia gilią jutimų kelionę per žmonijos civilizacijos sluoksnius. Įlipti į vidų – tai įžengti į erdvę, kur subtili viktoriniško laikotarpio elegancija kvėpuoja kartu su kietais, neįtikėtinai ilgaamžiais Romos Britanijos akmenimis. Ši išskirtinė institucija pasiekia retą pasiekimą muziejų pasaulyje – vientisai sujungia švelnius XIX amens meistrų trauktos brushelius su tapatumu pajūčiam, požemio senovės imperijos aidais. Meilės menui ieškotojui tai estetinio grožio šventovė; istorikui – tai vartai į pačio Londono pamatus.
Galerijos siela slypi jos magnifikantiškoje viktorinių paveikslų kolekcijoje – kruopliai suformuotu ansamblyje, kuris įtrapia patį augančios imperijos dvasios ir visuomenės siekių esmę. Tapeliai papuošti kūriniais, atspindinčiais būdingą tam laikui detalumą ir romantizmą. Neįmanoma neįžengti emocijų prieš žavėjimą, kurį sukelia buitinio artimo ryšio pojūtis
Sir Lawrence Alma-Tadema
darbuose, kurių plėstaliniai paveikslai žiūrovą nukelia į saulės apšiltas, klasicines scenas, atvaizduojamas su beveik taktiliniu tikslumu. Visai priešingai, monumentalus
John Singleton Copley
kūrinys
„The Defeat of the Floating Batteries at Gibraltar“
dominuoja kambaryje; jo dramatiškas jūros mūšio vaizdymas tarnauja kaip galingas įrodymas to laikotarpio drąsmei ir geopolitiniams pokyčiams. Šie darbai ne tiesiog tyliai kabė liejuose; jie pasakoja apie triumfus, pietybę ir tylią praėjusio Londono kasdienybę.
Architektūrinis atsparumas ir archeologiniai atradimai
Už auksinėmis rėmeliais slypanti architektūra pati apie save pasakoja atsparumo ir atgimimo istoriją. Projektuotas gerbiano britų architektu
Richard Gilbert Scott
, šis pastatas yra postmodernistinės harmonijos meistriškumas, tyčia sukurtas vedžiamas tyliu dialogu su gretami esančiu istoriniu Guildhall. Erdvę apibrėžia intencionalus natūralaus šviesos naudojimas ir lengva, atvira prostorinė struktūra, kviečianti į kontemplatyvą. Tačiau po šia modernia lengvumu slypi gilus istorinis svoris. Galerija stovi kaip rekonstrukcijos simbolis; patyrusi siausmingus nuostatus 1941 m. „Blitz“ karo metu, jos atgimimas užtikrino, kad Londono kultūrinė tęstinumas liktų nepaliestas.
Tai, kas tikrai išskiria Guildhall Art Gallery iš bet kokios kitos Jungtinės Karalystės institucijos, yra nepanašus meninės kontemplacijos ir archeologinių atradimų sujungimas. Tai vieta, kur žmogus gali pasiklysti ramiame, pastoraliniame
Sir John Everett Millais
kūrinio
„My First Sermon“
grožė, o vėliau nusileisti į muziejaus požemį ir susidurti su kvapą užgaunančiais Londono romaniško amfiteatro liešanomis. Šis jautrumo ir monumentalumo – efektyvios alyvos dažų grožio bei senovinių mūrinės konstrukcijų tvirtumo – sujuokimas skatina unikalią smalsumą. Kolekcionieriams ir dizaineriams, ieškantiems įkvėpimo, galerija siūlo pamoką apie tai, kaip istorija, tekstūra ir šviesa gali būti susipynę sluoksniuose, kuriančiu naratyvą, kuris yra kartu ir amžinas, ir giliai į šią žemę įštirtas.
