A Ploughing Match

Autorius

Ričardas Ansdelis

Gimė Liverpulis, Jungtinė Karalystė

Kaiminė kaimo detaliuose: Richardo Ansdello pasaulis

Richardas Ansdell – vardas, tapęs sinonimu viktoriniam gyvūnų pasauliui ir sporto scenoms vaizduoti – iš skromios pradžios pakilė sėkmingai tapęs vienu populiariausių Britanijos menininkų. 1815 metais Liverpule gimęs kūrybinį kelią pradėjo sunkiais sąlygomis; tėvo mirtis jį pasalgo į Liverpulo „Blue Coat“ orphans mokyklą. Tačiau net ir šiuos iššūkius įveikus, jo meninis talentas pradėjo klestėti, pirmiausia skatinamas studijuojant su vietiniu portretuotoju W.C. Smithu, o vėliau sustiprinęs periodu dirbant reklaminio lentelės dažytojo Nyderlanduose – patirtį, kuri išplėtė jo menines horizontus ir atvėrę jo akims į įvairius temų spektrą. Šis formavimo laikotarpis Ansdellui įdiegė ne tik techninį meistriškumą, bet ir itin jautrią stebėjimo regą – savybes, kurios tapo jo būsimų darbų pagrindu. Jis greitai užsitikrino vietą Liverpulo meno scenoje, nuo 1835 metų dalyvaudamas Liverpulo akademijos parodoose, o kitąmet tapęs jos mokslininku, padėjo pamatus savo gausiai kūrinys karjerai.

Auganti populiarumas ir meninės bendrybos

Ansdellio kilimas į šlovę buvo itin sparčiai vykstantis. Jo gebėjimas įamžinti kaimo gyvenimo esmę – medžioklės energiją, ūkio gyvūnų tylią orumą, dramatišką susitikimą su laukiniais gyvūnais – giliai sujaudino viktorinią auditoriją. Pirmą kartą Londono Karališkojoj akademijoje jis pristatė darbus „Grouse Shooting“ ir „A Galloway Farm“ 1840 metais, pradėdami metinę dalyvavimą parodose, kurios tęsėsi iki jo mirties 1885 metais, iš viso sukurant įspūdingą 149 paveikslų rinkinį. Tokia nuoseklumas liudija tiek jo atsidavimą, tiek nuolatinį susidomėjimą jo kūryba. Tačiau Ansdellio kūryba nebuvo izoliuota; jis dažnai ieškojo bendradarbiavimo su kitais menininkais, supratęs, kokią stiprią pusę kiekvienas gali prisnešti prie bendro paveikslio. Jo partnerystė su kraunių paveikslų meistru Thomasu Creswicku tapo ypač derlinga, leisdama Ansdelliui sklandžiai į švelnius gamtos peizažus įkominti kruopščiai atvaizduotus gyvūnus. Bendradarbiavimas su William Powell Frith ir John Phillip dar labiau praturtino jo meninį repertuarą; ypač pastebėti jo kelionės po Ispaniją su Phillipu 1856–1857 metais, kurios atnešė įtraukiantį ispaniškų temų ciklą, parodantį kitokią jo talento pusę. Šios bendrybos nebuvo tik praktiniai susitarimai, o galimybės keistis idėjomis ir technika, pakeliant visų dalyvusių menininkų kūrybos kokybę į naują lygį.

Pripodinimas ir meninė stilistika

Visos savo karjeros metu Ansdellis pelnė didelį pripažinimą už savo meninius pasiekimus. 1855 metais Paryžiaus parodoje jis gavo auksinį medalį už darbus „The Wolf Slayer“ ir „Taming the Drove“, taip užtvirtindamas savo tarptautinę reputaciją. Papildomi apdovanojimai apėmė ir tris prestižinius Heywood medalius iš Manchesterio Karališkosios institucijos. Šis pripažinimas kulminavo jo paskelbimu Karališkosios akademijos asociatu (ARA) 験1861 metais, o vėliau – pilno nario statuso kaip Karališkojo akademiko (RA) 1870 metais – tai buvo lūžio taškai, patvirtinantis jo vietą Britanijos meno aukštuosese apygardose. Nors jis buvo neįtikėtinai populiarus tarp visuomenės, Ansdellio darbai kartais sulaukdavo kritikos. Lyginant su Edwinu Landseeriu, kitais iškilmingu šio laikotarpio gyvūnų paveiksluotoju, kai kurie kritikai teigė, kad Ansdellio paveikslams trūksta tam tikro emocinio gylio. Nepaisant to, jo stilius pasižymėjo kruopščiausia detale, realistišku vaizdavimu bei meistrišku anatomijos ir judėjimo supratimu. Jis turėjo išskirtinį gebėjimą perteikti tekstūrą – š犷ą briedžio kailį, šviesų žirgo odą, minkštą avies vilną – taip savo paveikslų subtjektus vėl atgaivinant ant drobės.

Paliktis ir neblėstantis žavesys

Richardas Ansdellis mirė 1885 metais, palikdamas po savęs didelį kūrybinį turtą, kuris žavi auditoriją ir šiandien. Jo paveikslai siūlo įtraukiančią žvalgybę į viktorinį visuomenės gyvenimą, atspindėdami to laikmečio susižavimą kaimo užsiėmimais, sportu ir natūraliu pasauliu. Jis prisimenamas ne tik kaip meistriškas menininkas, bet ir kaip savo laikmečio kronikierius. Unikalus dalykas yra tai, kad Ansdellio paliktis išsiplėtė už meno pasaulio ribų; jis yra vienas iš nedaug menininkų, kurių vardu pavadino teritoriją – Ansdell, Lytham St Annes – kas yra tiesioginis jo vietinio svarbumo ir neblėstančio populiarumo įrodymas. Jo darbai saugomi didelėse kolekcijose visoje Jungtinėje Karalystėje, įskaitant Liverpulo Walker Art Gallery ir Lytham St Annes Art Collection, užtikrinant jų prieinamumą būsimoms kartoms. Naujausios vertinimai, pavyzdžiui, 15 000–20 000 svarų sterlingų įvertinimas Friesian karvės paveikslui, rodė BBC One „Antiques Roadshow“ programoje, demonstruoja tęsiamą susidomėjimą jo kūryba ir jos nenutiktą vertę. Darbas The Hunted Slaves, su savo stipria anti-vergystės žinute, išlieka ypač jautrus, parodydamas Ansdellio gebėjimą per meną prisitaikyti prie svarbių socialinių klausimų. Galiausiai, Richardo Ansdellio paliktis slypi jo detalioje ir įtraukiančioje viktorinę gyvenimo apeikščėje – pasaulyje, kuris vėl atgyja per jo meistriškus traukiams ir nepriekaištingą atsidavimą gamtos grožio bei dramos įamžinimui.

Muziejus

Tate Gallery

Parodoma Londonas, United Kingdom

Tate Britanija: Nacionalinės dailės širdis Londone

Atsidūręs Temzės upės krante, Millbank gatvėje, Tate Britanija nėra tik galerija – tai gyvas britų meno raidos atspindys. Nuo įkūrimo, kai jis buvo skirtas puoselėti vietinius talentus, iki dabartinės tarptautinio modernaus ir šiuolaikinio meno ženklo pozicijos, muziejaus istorija neatsiejama susijusi su pačios šalies kelione laiku. 1897 metais įkurtas filantropo Henry Tate – vyro, kurio asmeninė kolekcija tapo galerijos pagrandu – Tate Britanija pradėjo savo veiklą su ambicinga misija: paminėti britų meno paveldo gausumą ir gilumą. Pradinis dėmesys buvo tvirtai nukreiptas į Tudorų ir Viktorianų epochos tradicijas, pateikdamas išsamų vaizdą per šiuos formavimusius amžius sukurtos dailės. Tačiau 1930-aisiais metais įvyko kertinis momentas, parengtas noru priimti modernizmo dinamiką, pažymėjęs ryškų atsiskyrimą nuo grynai istorinės reprezentacijos ir įtvirtinę Tate Britaniją kaip svarbų dalyvį tarptautinėje meno ekspresijos diskusijoje. Šiandien muziejus yra liudijimas šio nuolatinio vystymosi – vieta, kur praeities meistrų atgarsiai rezguoja kartu su šiuolaikinių menininkų drąsiomis vizijomis.

Pastato architektūra pati savaime yra žavus pasakojimas, sluoksniuota kompozicija, kuriame susitinka neoklasikinė didybė ir postmodernistinė eksperimentacija. Sidney R. J. Smith originalus dizainas, baigtas 1897 metais, iš karto paskelbė imperinio ambicijų aurą, atspindint Didžiosios Britanijos dominuojančią poziciją Europos meno scenoje. Jo įspūdingi stulpai, plačios portikos ir aukšti lubų skliautai buvo specialiai sukurti norint perteikti prestižą ir svarbą. Tačiau šis klasikinis fasadas dramatiškai kontrastuoja su James Stirling Clore galerija (1987 m.), drąsiu įsikišimu, kuriame pristatomi neįprasti medžiagų ir erdvių susitarimai – ryžtingas intelektinio smalsumo ir meninės naujovės teigimas. Šis tikslingas kontrastas daug kalba apie Tate Britanijos įsipareigojimą pagerbti tradicijas, tuo pačiu metu priimant eksperimentavimo dūrą.

Britų meno lobynas

Muziejaus kolekcija yra ne ką mažiau nei stulbinanti, apimanti daugiau kaip šešis šimtmečius britų meninės raiškos. Nuo atidžiai sukurtų Tudorų laikų plokštelių paveikslų – rodančių augantį pasitikėjimą ir gimstančią tautinę tapatybę – iki emocionaliai įkrauktų Francis Bacon portretų, galerija siūlo neprilygiamą kelionę per britų meno raidą. Pagrindiniai akcentai yra J.M.W. Turnerio kvėpiantys kraštovaizdžiai, užfiksuojantys puikius grožio momentus naudojantis meistrišku šviesos ir spalvos vartojimu; įstabūs Pre-Raphaelito paveikslai, apdainuojantys romantizmą ir mitologiją; bei David Hockney ryškios kūriniai, atspindintys pokario Britanijos dinamiką. Kolekcija tęsiasi už dailės ribų ir apima skulptūras, grafikos albumus, piešinius bei dekoratyvines menus, suteikiant visapusišką britų meninės kultūros supratimą.

Turnerio palikimas

Tate Britanijos santykis su J.M.W. Turneriu yra ypač gilus, pasibaigiantis neprilygstančia kolekcija, kuri tapo muziejaus identiteto pagrindiniu akmeniu. Galerijoje saugoma stulbinančiai išsami Turnerio darbų parinktis – įskaitant „Sniegas audra – garlaiviai Red Wharf“ (Snow Storm – Steamers on Red Wharf), šedevrą, kuriame puikiai iliustruojamas jo revoliucinis požiūris į kraštovaizdžio tapybą. Šis ikoninis kūrinys ir kiti kolekcijoje esantys darbai parodo Turnerio išskirtinį gebėjimą užfiksuoti ne tik scenos vizualinę išvaizdą, bet ir jos emocinį atgarsį. Jo naujoviškas šviesos, spalvos ir teptuko naudojimas sukūrė judesio ir dramatizmo jausmą, amžinai pakeisdamas britų meno eigą. Turnerio darbų Tate Britanijoje gausumas ir kokybė daro jį būtina vieta bet kam, kas rimtai studijuoja arba gerbia šį svarbų meninės istorijos veikėją.

Šviesos ir naujovės už muziejaus sienų

Tate Britanija pranoksta tradicinio muziejaus vaidmenį; ji veikia kaip dinamiškas kultūros centras, skirtas ugdyti kūrybiškumą ir įtraukti auditoriją visų amžių. Muziejaus įsipareigojimas prieinamumui eina toli už fizinės erdvės ribų, remiantis tvirta skaitmenine priemone, kuri teikia virtualius turus, internetines kolekcijas ir interaktyvias patirtis, pasiekiamas visame pasaulyje. Be to, Tate Britanija remia naujus menininkus per kasmetinį Turnerio prizų renginį – generuodama kritikos diskusijas ir šlobindama naujoves šiuolaikiniame meno pasaulyje. Jo nuolatiniai pastangos susisiekti su savo bendruomene – organizuojant viešuosius renginius, bendradarbiaujant su vietinėmis organizacijomis – sustiprina jo padėtį kaip Londono kultūros kraštovaizdžio pagrindą.

Galų gale, Tate Britanija yra daugiau nei tik meno kūrinių kolekcija; tai gyvas britų meninio paveldo atspindys – ryškus liudijimas apie šalies besivystančią tapatybę. Jo architektūrinė didybė, kartu su įvairiomis kolekcijomis ir neprilygstančiu įsipareigojimu įtraukti visuomenę, kuria imli patirtis, pranokdama tradicinius muziejaus ribas. Nuo praeities meistrų atgarsčių iki šiuolaikinių menininkų drąsių išraiškų, Tate Britanija pasakoja įtikinamą kroniką – gyvą liudijimą britų meno ir kultūros, nuolat formuo jamą istorijos, naujovės ir kūrybiškumo amžinojo dvasios dėka.