Autorinės teisės Šis kūrinys priklauso viešajam domenui. Aleksandras Kabnelis mirė 1889 m.; autorinė teisė galioja 70 metus po autoriaus mirties, todėl ji baigėsi 1959 m.
Kontekste
Phèdre — Aleksandras Kabnelis
Originalūs matmenys yra 37 × 56 cm (aukštis × plotis), čia pateikta šalia vidutinio ūgio suaugusiojo.
Viršuje esanti eilutė: metai. Žemiau esanti eilutė: kiek metų menmeniui buvo kiekvieno laikotarpio pradžioje ir pabaigoje — 0 gimimo metu, 66 mirtės metu.
Paveikta menininkui būnant 57 metų. Degimo metai: 66. 55 iš 73 šio kūrinio autoriui datuotų darbų mūsų kataloge buvo sukurti anksčiau.
Šviesoplėvis: Aleksandras Kabnelis gyvenimas (1823–1889) ▲ šis kūrinys, 1880 kiekviena su data pavadinta paveikslėlio, dešimtmečiais
Pirmieji darbai: iki 1851 Pagrindiniai kūrybos metai: 1851–1879 Vėlesni darbai: nuo 1879
Šios trys juostos šio katalogo darbus, turinčius nurodytą datą, skirsto į pirmą ketvirtį, vidurinę dalį ir paskutinį ketvirtį. Jos nėra pilna kūrybos apimtis: retas kūrybos laikotarpis gali būti tiesiog praleista istorinė detalė, o ne tiesiog tylos periodas. Tie patys metai, su šiaame laikotarpyje įrašytu paveikslėlio kūrinio gyvenimu
Pasirinkite vieną viršuje esantį kūrinį: nurodykite du panašumų su šiuo kūriniu ir vieną skirtumą.
Daugiau šiam kūriniui priderančių darbų: wahooart.com/lt/art/similar/phedre-by-alexandre-cabanel/
Matuota iš vaizdo skaitmeniniu būdu
Pagrindinė spalva
Rosy Brown #a59480
Kataloguota paletė
Šios spalvos visoje meno kūryjos paletėje Raskite kitus paveikslus pagal spalvą
Dešimt pirmなusių šalių
Žemėlapyje rasti tris tamsiausias šalis. Ar viena iš jų yra ta, kurioje yra muziejus, saugantis šį paveikslą? Įrašykite vieną priežastį, kodėl žmonės iš toli galėtų jį aplankyti.
Kartu šie darbai sudaro 93,2% visos dėmesės, skirtos šio paveikslėlio kūrybai per pastaruosius dvylika mėnesių. Kataloge yra 109 šio kūrybinio veikėjo darbų, iš kurių 50 buvo apžiūrėti bent vieną kartą. Šiam paveikslui kol kas belum buvo žiūrėta — jis uždaro sąrašą neturint įvertinimo. Viskas tas pats, mėnesį po mėnesio
Sluokslai matuoja dėmesį, o ne kokybę. Pasirinkite viršuje esantį kūrinį ir šį: išvardykite vieną dalyką, kuris gali padaryti paveikslą garsų ne dėl to, kaip gerai jis tapytas.
Draugas ir muziejus
Gimė Montpeljė, Prancūzija
Aleksandras Kabnelis gimė 1823 m. rugsėjo 28 d. Prancūzijoje, Montpeljėje. Jis augo skersai ir skurtai, kaip stalioriaus sūnus, kurio kasdienybė buvo neatsiejama nuo fizinio darbo ir amato meistriškumo. Nors šeimos gyvenimas buvo įsišaknijęs rankų darbe, jauną berniuką lydėjo natūralus polinkis piešti. Iš ankstyvojo amžiaus jo talentas buvo tokio masto, kad dešimties metų pasiekęs jis jau pradėjo oficialų mokymą vietinėje Montpeljėje meno mokykloje. Studijuodamas Charles Matet prie Montpeljėje meno mokyklos, Aleksandras pirmąsiais metais išmoko paversti tiesioginę stebėseną menine forma.
Jo ankstyvasis talentas ir perspektyvos vėliau nukreipė jį nuo prancūzų pietinės paklausos link viso prancūzų meno pasaulio širdies. 1839 metais laimėjus stipendiją, jis persikraustoje į Paryžių tęsti savo meninį kelią. Tą patį metais jis įžengė į prestižinę École des Beaux-Arts, o anksti lapkričio mėnesį prisijungė prie Fransua Eduardo Piko studijos. Šis mokymas buvo itin griežtas ir orientuotas į klasikinus principus, kurie vėliau tapo jo karjeros pagrindu. Dirbdamas su Piko, Aleksandras įsisavino discipliną, reikąčią tobulinti žmogaus figūros vaizdymą bei meistriškai puikinti istorinius temas, kurių itin didelį dėmesį skirė menų akademijos.
Sėkmės kelias Aleksandrui Kabneliui atsidarė 1845 metais. Vos keturioliasdešimt vienių metų jis laimėjo prestižinę Romos premiją – stipendiją, kuri negrįžtinamai pakeitė jo gyvenimo kursą. Šis pasiekimas leido jam palikti griežtą Paryžiaus mokymo institucijų ramybę ir išvykti į laisvą Italijos orą bei senovės istoriją. Likęs Vila Medičijos rezidenciante iki 1850 metų, Aleksandras Kabnelis gyveno tarp tų pačių klasicizmo idealų, kuriuos stengėsi įamžinti savo drobėse.
Gyvendamas Romoje, jo šerpus perėjo nuolatinė kova tarp religinės atsidavimo ir grandinių istorinių naratyvų. 1849 metais jis sukūrė Šv. Jono Krikštytoja – kūrinį, atspindintį gilią studijų ir mokslinių ieškowańų svarbą. Iki 1850 metų jis jau buvo užbaigęs Mošės mirtį. Šis paveikslas buvo pakankamai išskirtinis, kad būtų pristatytas 1852 metų Salone, taip pažymėdamas jo kaip rimto ir galingo figūros prabudimą Prancūzijos meno aplinkoje po grįžimo iš Italijos.
Sėkmė Paryžiaus meno pasaulyje dažnai priklausodavo nuo įtakingų asmenų paramos, o Aleksandras Kabnelis šį palaikymą gavo tiek iš privačių kolekcionierių, tiek iš aukščiausios valdžios institucijų. Alfredas Briuas, taip pat kilęs iš Montpeljė, tapo pagrindiniu menininko karjeros formavimo laikotarpiui rėmėju. Briua susidomėjimas Kabnelio kūryba atidarė duris į kelis svarbius užsakymus, įskaitant Albaydé, La Chiaruccia bei Jaunas romų vienuolis mąstomas. Šie darbai leido menininkui pasiekti dar daugiau paslaptingų ir tragiškų temų, kurios vėliau tapo jo stiliaus ženklinmu.
Plėgaujant reputacijai, įtaka Aleksandro Kabnelio kūrybai pasiekė didžiausias Prancūzijos visuomenės ir privalaus gyvenimo erdvus. Jis tapo patys Napoleonus III mėgstamiausias tapininkas – ryšys, kuris tvirtai įtvirtino jo padėtį Antrosios imperijos laikotarpiu. Be intymaus portretų kūrybos, jis dažnai buvo kviečiamas realizuoti grandinius dekoratyvinius projektus. Architektas Jean-Baptiste Cicéron Lesueur užsakė jam papuošti dvylika pendentivų „Salon des Caryatides“ salėje. Tai buvo platesnės interjero dekoravimo karjeros dalis, apimanti svarbius darbus tokiais objektais kaip „Hôtel Pereire“ ir „Hôtel Say“.
1863 m. įvyko lektinis lūžis Aleksandro Kabnelio karjeroje – tai buvo pasirodymas su paveiksliais „Veneros gimimas“. Šis dievės iš jūros iškylančio vaizdas sukūrė neeilinę sensaciją meno pasaulyje. Nors kai kurie žiūrovai kūrinio sensualumą laikė kontroversišku, jo poveikis buvo neabejetinas. Paveikslas sulaukė tokio didelio pagarbos, kad Napoleonas III jį įsigijo į savo asmeninę kolekciją, taip galutinai įtvirtindamas Aleksandro Kabnelio statusą kaip vieno geigiamiausių Antrosios imperijos dailininkų.
Plėstiantis karjerai, Aleksandras Kabnelis tęsė dialogą su didžiąja klasikinės literatūros tradicija. 1880 m. Salonuose jis pristatė Phaedrą – grandįą, klasikinį literatūros motyvą interpretuojantį kūrinį. Šis paveikslas galiausiai pasiekė jo gimtąją miestą Montpelierį, kur jis dabar saugomas Musée Fabre muziejuje. Menininko gebėjimas dirbti su monumentaliais temais taip pat išsiekia jo dekoratyvinėje tapyboje, pavyzdžiui, kūrynoje „Flora triumfas“, kuri šiuo metu saugoma Louvre muziejuje.
„Veneros gimimas“
„Phaedra“
„Flora triumfas“
Aleksandro Kabnelio ranką vedavo griežta akademinio realizmo disciplina. Jis neieškojo to laikinojo, chaotiško įspūdžio, kurį suteikia akimirksnio pastebėjimas, o siekė pasiekti amžinybės pojūtį per tikslų piešimą ir kruopštų detalų studiją. Jo teptuko traukimai buvo sklandūs, beveik nepastebimi, leidžiantys kurti subtilių tonų nuolydį, suteikiantį jo figūroms minkštą, poliruotą išvaizdą. Šis techninis meistriškumas labiausiai išryškėjo jo dirbdamas su žmogaus kūnu; jis pasidavė ypatingo talento perteikti odos tonus tokio realizmo, kuris suteikė jo𝙈 subjectams tikrą šilumą ir gyvybę.
Jo kompozicijos buvo kuriamos remiantis klasikiniais harmonijos, pusiausvyros ir proporcijų idealais. Tematas jis rado gręždamasis į praeitį, dažnai kreipdamasis į istorinius, mitologinius ar religinius naratyvus, kurie tapdavo pagrindu jo plėtnelėms. Šiuose darbuose jis siekė idealizuoti savo𝙈 subjectus, tobulindamas jų bruožus, kad jie atitiktų klasikinio grožio standartus, o ne tiesiog atkartotų pasaulį, koks jis yra. Šis idealizuotos realybės siekimas leido jam kurti vaizdus, kurie kartu buvo tiek įtvirtinti žmogaus anatomijoje, tiek pakilę dėl elegancijos ir švelnumo pojūčio.
Veneros gimimas, 1863 m.
Ofelija, 1883 m.
Grafienės E. A. Voroncova Dashkova portretas
Aleksandras Kabnelis Prancūzijos meno aukščiausioji elita užėmė centrinię, tačiau dažnai ir gynybines pozicijas. Jis buvo tvirtas Impresionistų priešas, nes jų kūrybos metodas skiaurė sięle su tradicijomis, kurių jis viso gyvenimo siekė išlaikyti. Šis meninis nesutrikimas išsivėlė į viešą konfliktą 1863 metų Salone, kai jis kartu su William-Adolphe Bouguereau atsisakė leisti Édouard Manet pristatyti savo darbus. Šis sprendimas tapo katalizatoriu, sukeliuoju „Atraištųjų saloną“ (Salon des Refusés), pažymėjęnusi didelį𝑝asidalyjimą Paryžiaus meno aplinkoje tarp senosios gvardijos ir naujųjų menės, siekiančių žaisti pagal kitas taisykles.
Nors Aleksandras Kabnelis neklūdo prieš šiuos meninius bangas, jis taip pat buvo itin prisijungęs prie būsimos kartos kūrybinio kelio. 1864 metais jis buvo paskirtas École des Beaux-Arts profesoriumi – šią svarbią pareigą jis tęsė iki savo mirties 1889 metais. Tai buvo nuolatinio mokytojo darbas, formuojantis ne tik rankas, bet ir intelektualinę mąstyseną daugybei menininkų. Jo įtaka buvo itin plati; jo mokinių skaičius Salonuose galėjo siekti šimčių, o jie, nešdami savo mokytojo technikinį tikslumą ir griežtą meistriškumą, tęsė jo tradiciją per būsimus dešimtmečius.
Pasiekęs karjeros kulminaciją, Aleksandras Kabnelis įstojo į aukščiausius Prancūzijos meno vadovybės sluoksnius. 1863 metais jis buvo išrinktas į Grožnio akademiją, užėmęs dešimties kursiarių vietą. Nuolatos augantys prestižas ir socialinis statusas 1864 metais buvo apstulkinami Lenktyngos ordino pareigono titulu, kuris tapo jo meninės įtakos oficialių struktūrų viduje simboliu. Aleksandras Kabnelis ne tik kūrė, bet ir formavo meno standartus, kuriais vadovaujantis, septynias kartas tarp 1868 ir 1888 metų dalyvavo Salonų komisijos jurių darbe, siekdamas išlaikyti tradicijų vientisumą.
Laikui bėgant, aplinkos meno pasaulyje vyravo dideli transformacijos, tačiau jis išliko neklasikinės tradicijos stuburu įtvirtinta figūra Paryžiaus meno skaidrose. Nepasiduodamas naujų tendencijų, jis tęsė savo kūrybinį ir mokytojo kelią, ištiesiškai laikydamasis tų klasicinių principų, kuriuos išmoko prieš dešimtmečius. Jo gyvenimo kelionė baigėsi Paryžiuje, Prancūzijoje, 1889 m. sausio 23 d. Nors paskutiniuosius metus jis praleido prancūzų meno širdyje, jo sielos šaknys vis attendantai išliko pietuose, todėl jis buvo laidotas Montpeljė, Saint-Lazare kapenose.
Norint atrasti tikrąją Aleksandro Kabnelio palikimo šerdimį, kelionę dažniausiai pradedama Prancūzijoje, Montpeljėje. Musée Fabre saugo didžiausią jo kūrinių koncentraciją – čia išlikę dvolika darbus, gimtoji regione. Tarp jų – ankstyvosios šviesos ir šešėlio tyrimų akimirkos, pavyzdžiu, 1848 metų paveikslas Mąląsioji, jaunasis romų vienuolis bei 1847 metų darbas Spindulys. Šie kūriniai suteikia galimybę tiesiogiai pajusti tą techninę tikslumą, kuris apibrėžė jo ankstyvoją karjerą.
Paryžiuje jo buvimas jautiamas per kelias svarbias kolekcijas. Musée d'Orsay saugo šeis jo paveikslus, įskaitant stulbinantį 1863 metų Veneros gimimą. Netoliese, Leninoje, saugomos dvi darbai, įžymėjusys Floros triumfą. Šios paryžietiškos kolekcijos leidžia žiūrovui stebėti, kaip evoliucionavo jo stilius, šlapinantis per prestižingo Salonų sistemos aukštumas.
Jo įtampa išsipliega daleko už Prancūzijos ribų, pasiekdama svarbiausias Institucijas Jungtinėse Valstijose. Niujorko Metropolitan Museum of Art saugo keturis jo kūrinius, įskaitant 1874 metų paveikslą Nimfa Echo. Tuo tarpu Baltimore muziejus išsaugoo du darbus, pavyzdžiui, 1885 metų Mary Frick Garrett (vėliau moties p. Henry Barton Jacobs) portretą. Šios tarptautinės kolekcijos užtikrina, kad jo unikalus požiūris į žmogaus formą išlieka prieinamas visame pasaulyje.
Veneros gimimas (1863)
Spindulys (1847)
Mąląstis, jaunasis romų vienuolis (1848)
Nimfa Echo (1874)
Parodoma Paris, Prancūzija
Įkvėpęs Paryžiaus širdyje, Musée du Petit Palais stovi kaip tikras „Belle Époque“ elegancijos ir meninės ambicijos įžymėjimą. Šis nuostabus pastatas, išaugintas 1900 m. Visuniversaliųjų parodų (Exposition Universelle) proga – įvykiui, kuris sutvirtino Paryžiaus reputaciją kaip pasaulio kultū venglą – nebuvo sukurtas tik menui demonstruoti; jis buvo sukoncipuotas kaip paryjiečių idealų įžymėjimas, atspindintis inovacijų dvasią ir išrafinuotą skonį. Šiandien jame saugoma nuostabi kolekcija, apimanti laikotarpį nuo antikos iki XX amžiaus pradžios, kviečianti lankytojus į pezina prijaukiančią kelionę per Europos meno istoriją.
Šventės paveldas:
Petit Palais kilmė yra glaudžiai susijusi su Visuniversaliųjų parodų jubiliejumi, kurio metu architektai siekė sukurti erdvę, keliančią susižvalgymą ir pagarbą. Atsimliaginusi originalios konstrukcijos nepakeičiamas grožis, pastatas buvo išsaugotas kaip nuolatinis muziejus, užtikrinant jo tolesnį vaidmenį kaip meninio paveldo švyturiui.
Architektūrinis stebinys:
Charles Girault suprojektuotas Beaux-Arts stiliuje, Petit Palais iškart atpažįstamas dėl savo įspūdingos fasados dalies, nukreiptos į Grand Palais, bei ramybę sūpiantio pusiau apvalaus vidinio kiemo. Pastato prachta kyla iš kruopščiai išmatavytų proporcijų, papuoštų elegantiškais joniškais kolonų elementais ir uginančių monumentalią kupolą – tai buvo tyčia pasirinktas sprendimas, siekiant perteikti prestižą ir meninę aspiraciją.
Petit Palais kolekcija yra neįtikėtinai įvairiapusis, atspindintis savo laikmečio meno sroves. Lankytojai gali pasikraftoti meistriškumo šedevrais iš įžylusiųjų impresionistų, tokių kaip Claude Monet ar Pierre-Auguste Renoir, kurių drobės įamžina laikiną Paryžiaus kraštovaizdžių ir kasdienybės grožį. Be to, pasinerdę į senąją Graikijos meną, galima atrasti stulbinančias skulptūras ir vazus, kurie apšviečia klasikinės civilizacijos vertybes bei estetiką – tai sukuria fascinuojantą kontrastą sparėjantiems „Belle Époque“ meninei jautrumui.
Ikoniniai impresionistinės paveikslų šedevrai:
Galite prisigimt sumeninti Monet paveikslų Giverny sodams, kurie įamžijo eterinį šviesą ir ryškias spalvas, būdingas impresionizmui. Renoir paveikslai šviesuoją „joie de vivre“ – gyvenimo džiaugsmą –, vaizduodami Paryžiaus socialinių susitikimų escenas meistriškais traukų potrypiniu būdu.
<įb> Antikos aidai:
Tyrinėkite skulptūras, įkvėptas Graikijos grožio ir harmonijos idealų – tai priminimas apie neblėstantį klasikinio meno įtaką Europos kultūrai.
Petit Palais kolekcija išsilygsta už reginio meno ribas, apimdama XIX ir XX amžiaus pradžios dekoratyvinį meną. Nuo sudėtingai išdirbtų porceliano figūrių iki prabangaus tekstilio ir meistriškų baldų – šie objektai leidžia pažinti paryjiečių visuomenės meninę skonį transformacijos laikotarpiu.
Meninės inovacijų demonstra vibras:
Per savo istoriją Petit Palais surengė daugybę parodų, pristydamas pradinę menininkų kūrybos revoluciją ir skatindamas dialogą tarp menininkų bei mokslininkų. Ypač svarbu, kad jis vaidino pagrindinį vaidmenį skatinant tokius avangardinius judėjimus kaip kubizmas ir surrealizmas.
Galbūt didžiausia Petit Palais patrauklumas slypi jo prieinamumo prigimtėje – nemokamas įėjimas užtikrina, kad kiekvienas menui susidomėjęs žmogus galėtų patirti šį prabangumą. Kaip istorija ir meninė meistriškė prisipildytas Paryžiaus muziejus, jis išlieka branginama vieta keliautojams, ieškantiems įkvėpimo ir kultūrinio papildymo. Nepraleiskite progos pasiaukšinti po jo gražiai priežiūroje esančiuose soduose ir pasiklusti amžinąjį „Belle Époque“ meno palikimą.
wahooart.com/lt/art/download/phedre-by-alexandre-cabanel/
Atidžiai pastebėkite
Phèdre — Aleksandras Kabnelis
Atsakykite savo žodžiais. Čia nėra neteisingų atsakymų – yra tik atsakymai, kuriuos galite paaiškinti.
Parašykite trumpą pastraipę apie šį kūrinį. Naudokite informaciją iš ankstesnių šio vadovėjo dalių bei savo anksčiau pateiktus atsakymus.
Originalus kūrinys „Phèdre“ saugomas Petit Palais, o jo autorinė teisė yra yra viešosios erdvės dalis – jo autorinė teisė pasibaigusi.
„Phèdre“ formatas yra Panoramic. Tai padeda planuojant, kur būtų patalpinta reprodukcija.
„Phèdre“ – Aleksandras Kabnelis puslapio Peržiūra papildintajai realybei funkcija naudoja papildytojąjį realybės technologiją, kad suderinamame įrenginyje parodytų kūrinį jūsų erdvėje.