Autorius
Gimė Bellefontas, Jungtinės Amerikos Valstijos
Aktai, iškalta akmenyje: Džordžo Greja Barnardo meno pasaulis
Džordžas Grejas Barnardas, gimęs 1863 m. Pensilvanijos Bellefonte, buvo amerikietis skulptorius, kurio karjera klestėjo kintančių meno bangų ir augančios nacionalinės tapatybės fone. Jo gyvenimo istorija yra nekaltingo siekio pasakojimas – tai kelionė iš vaikystės kaimo peizažų į šventybines Paryžiaus meno akademijų sales ir, galiausiai, į įtvirtinimą kaip esminę figūrą amerikietiškoje skulptūroje. Kaip presbiterionų pastoros dvasininkas, Barnardas vaikystę praleido dažnai persikeliodamas per Ilinoijos teritorijas, tačiau būtent ši klajančios egzistencijoje pradėjo žblomzoti meninė jautrumas. Pradinę savo įgūdžius jis tobulino Čikagos meno institute dirbdamas su Leonardu Volk, demonstruodamas prigimtą talentą modeliuoti formą – tai tapo pagrindu, ant kurio jis išaugo neįtikėtiną karjerą. Šis pirminis kibirkštis 1s883 m. nukreipė jį į Paryžium, kur jis pasinerė į griežtą mokymąsi École Nationale Supérieure des Beaux-Arts mokyklos mokymuose, dirbdamas Pierre-Jules Cavelier atelierė. Dvejų metų laikas, praleistas įsisavinant klasikinę techniką ir bendraujant su gyvuosiuose Prancūzijos meno bendruomenės nariais, tapo transformatyvus, pasibaigiant triumfaliu debiutu 1894 m. Salone.
Rodino aidai ir simbolinio kalbos gimimas
Barnardo meninis vystymasis buvo giliai paveiktas Auguste Rodino įtario, kuris sklandžiai atsispindi ankstyvose jo žmogaus formos ir emocinio gylio tyrimuose. Tačiau Barnardas nebuvo tik imitatorius; jis greitai iškovojo savo išskirtinį kelią, sukurdamas simbolinę kalbą, gilinančią į sudėtingą žmogaus būties prigimtį. Jo pagrindiniai kūriniai pasižymi alegoriniu charakteriu, nagrinėjančiu dualizmą, vidinę kovą ir būtinybę, kuri slypi kiekviename iš mūsų. Žmogaus dviejų prigimčių kova (1894), eksponuota Metropolitanos meno muzeje, stovi kaip esminis pavyzdys – tai galingas priešingų jėgą vaizdas, įtrauktas amžine konsekvencija. Šis kūrinys kartu su vėlesniais skulptūriniais darbais, tokiu kaip Kariai (1902) ir Rožės mergaitė (apie 1902 m.), pademonstravo jo meistriškumą įtrapiant tiek fizinę jėgą, tiek subtilią eleganciją. Didysis Panas (1899), pradžioje sutikęs kritiką dėl nuogumo vaizdavimo, galiausiai rado namus Kolumbijos universiteto galerijoje, dar stiprinant Barnardo reputaciją kaip meno šalininko, nes惧žinčio iššūkį konvencinėms normoms. Mergaitystė (1896) žinoma dėl savo paprastumo ir elegancijos.
Monumentalūs užsakimai ir Pensilvanijos valstijos kapitoliaus architektūra
Amžiaus perėjimas atnešė su sau monumentalų užsakymą, kuris suformavo svarčią Barnardo karjeros dalį: daugiau nei šešiasdebit skulptūrų kūrimą Pensilvanijos valstijos kapitoliai Harrisburg, nuo 1902 iki 1910 m. Šis ambicingas projektas, atspindintis scenes iš žmogaus istorijos, reikalavo milžiniškų įgūdžių ir atsidavimo, tačiau taip pat sufleravo didelius finansinius iššūkius. Nepaisant šių kliūčių, Barnardas tvirtino savo poziciją, palikdamas neištrinčiam žymą kapitoliaus pastate su savo sudėtingomis ir jausmus keliančiomis figūromis. Jo gebėjimas grandioziškas istorines naracijas įtvirtinti į materialią formą sutvirtino jo vietą kaip vieno iš svarbiausių Amerikos skulptorių. Vėliau, 19pi17 m., jis pradėjo kitą ambicingą projektą – didesnę nei realybėje – Abraomo Linkolno statulą. Šis vaizdinys sukėlė debatas dėl savo nekonvencionalaus požiūlius, nukreipto nuo tradicinių herojinių atstatymų; nepaisant to, jis išlieka galingas prezidento charakterio simbolis ir buvo sureikšti į įvairias vietas, įskaitant Cincinnati, Manchester (Anglija) ir Louisville (Kentukiya).
Kolekcioneros aistra: „The Cloisters“ ir ilgalaikis palikimas
Be savo darbo kaip skulptoriaus, Džordžas Grejas Barnardas turėjo gilią aistrą viduramžių menui. Jis tapo aistringu architektūrinės fragmentų kolekcionieriumi, keliaudamas po Prancūzijos kaimus prieš Pirminį pasaulinį karą, siekdamas įsigyti šthese praeities likmens. Ši kolekcija nebuvo tik asmeninis malonumas; ji buvo vedama noru išsaugoti ir pasidalinti šio dažnai overlooked meno paveldėjimo grožiu. 1925 m. jo plačios kolekcijos įsigijo John D. Rockefeller Jr., tapdami pagrindu tam, kas vėliau tapo The Cloisters – Metropolitanos meno muziejaus dalimi, skirta viduramžių menui ir architektūrai. Šis žodis yra įrodymas apie Barnardo viziją ir ilgalaikį poveikį kultūros išsaugojimui. Barnardo indėlis į amerikietiškoje skulptūrą yra didžiulis, sujungiantis Europos tradicijas su unikalia amerikietiška estetiška jautrumu. Jis iššūkį metė meninei normai, priėmė simbolizmą ir paliko kūrinių korpusą, kuris toliau įkvepia ir skatina mąstyti. Jo palikimas išsipina už jo skulptūrų; jis gyvena ramiose „The Cloisters“ salėse, kur praeities fragmentai atgaivinami būsimoms kartoms.
