Autorius
Gimė Bafalo, JAV
Gyvenimas, skirtas esmei pasiekti
Ad Reinhardtas, gimęs Niujorko Bufalo mieste 1913 m. gružio 24 d. kaip Adolph Friedrichas Reinhardtas, buvo asmenybė, savo gyvenimą paskyrusi ne tik meno kūrimui, bet ir tam, kas tai meno galėtų būti. Jo vaikystės metai pažymėjo šeimos judėjimas – tėvo darbas nukreipė šeimą į Niujorką – bei artumas su kuzynu Otto. Net ir vaikas Reinhardtas rodė išskirtinį talentą piešti ir dažti, pelnydamas mokyklos apžvalgas, kurios 미리 užsimardino apie būsimą griežtą meninę kelią. Jis nebuvo tiesiog susidomėjęs vaizdų kūrimu; jį varė poreikis suprasti pačias vizualinės išraiškos pamatus. Ši intelektualinė smalsumas nukreipė jį į Kolumbijos universitetą, kur jis studijavo meno istoriją po įtakingojo Meyerio Schapiro, patirtis, kuri kruopščiai suformavo jo mąstymą apie estetiką ir menininko vaidmenį. Tolimesnis mokymasis Kolumbijos mokytojų kolegijoje, Amerikos menininkų mokykloje su Carl Holty ir Francis Criss bei portretavimo studijos Nacionalinėje dailės akademijoje po Karl Anderson buvo kaip techninių įgūdžių tvirtinimas – įgūdžių, kuriuos jis vėliau tyčia bandė persprendti. Reinhardtas tikėjo, kad anksti įsisavino tradiciniu technikas, todėl tapo laisvas siekti labiau koncepcinio kelio.
Nuo geometrinės pradžios iki „ultimatyvaus“ juodos
Reinhardto meninė evoliucija nebuvo tiesiaginiška. Jis pradėjo nuo darbų, į šaknis įsišaknijusių geometrinėje abstrakcijoje, tyrinėjdamas formą ir spalvą tuo tikslumu, kuris demonstravo jo techninį meistriškumą. Tačiau ši ankstyva kūryba buvo tik laiptelis link kažko radicalaus. Jo dalyvavimas WPA Federaliniame meno projekte 30-yje dešimtmetį suteikė jam esminę paramą ir atsidarymą, leisdami tobulinti meistriškumę prisidedant prie viešųjų meno iniciatyvų. 40-yje dešimtmetį Reinhardtas tapo aktyviu „Amerikos abstrakčiosios dailės“ (AAA) nariu – grupės, kurią jis laikė esmine savo vystymosi dalimi. Jis rado bendrystę su kitais menininkais, dalijusiesi įsipareigojimu atstovauti nevaizdingajam menui, reguliariai kartu dalyvaudamas parodose ir įtraukdamas į gyvas debatas apie tapybos ateitį. Ryšys su „Betty Parsons Gallery“ dar tvirtinai jo vietą augančioje Niujauko meno scenoje. Visų 50-ųjų metų metu Reinhardtas pradėjo seriją paveikslų, tyrinėjančių subtilius pokyčius vienodos spalvos rėmuose – visiškai raudona, visiškai mėlyna, visiškai balta – tai buvo tyčia vykdomas reduktavimas, pranašavęs jo ikonines kūrybos dalis. Tačiau būtent 60-ais metais jis pasiekė tai, kas daugelį laikoma jo didžiausiu pasiekimu: „juodosios“ tapybos. Tai nebūvo tiesiog juodi drobės; tai buvo kruopščiai sukurti beveik juos nuodėvio atspindžiai, subtilūs gradacijos ir tekstūros, skirtos iššūkį sukurti suvokimui ir stumti pačios tapybos ribas. Jis vadino juos savo „ultimatyviais“ paveikslais, užsimindamas meninės pastangų kulminaciją – tašką, už kurio tolesnis pažanga buvo neįmanoma.
Menas kaip menas: grysos esteticizmo filosofija
Svarbiausia suprantant Reinhardto kūrybą yra jo filosofija – Menas kaip menas. Jis griežtai tikėjo meno autonomija, atmetdamas bet kokią mintį, kad jis turėtų tarnauti politiniams, socialiniams ar naratyviniams tikslams. Reinhardtui paveikslas vertingas buvo tik dėl savo estetinės kokybės – jo formos, spalvos, kompozicijos ir būdo, kaip jis bendrauja su žiūrėtoju grynai vizualiniu lygmeniu. Ši įsitikinimas paskatino jį kritikuoti tai, ką jis matė kaip problematiškas tendencijas meno pasaulyje, ypač menininkus, kurie prioritetą teikė žinutėms, o ne estetikai. Jis šias kritikas išreiškė per satyrines karikatūras ir raštus, dažnai su ironija ir intelektiniu griežtumu iššūkį teikdamas vyraujančioms meninėms normoms. Jo draugystės su Robertu Laxu ir Thomas Mertonu, kurie abu savo srityse tyrinėjo paprastumo temas, dar labiau įformino jo estetinę doktriną. Reinhardtas kūryba rezonavo su augančiu susidomėjimu minimalizmu ir koncepčiniu menu, įkvepdama menininkus, siekiančius pašalinti nereikalingus elementus ir susikoncentruoti į esminius savo medias savybes. Jis ne tik kūrė paveikslus; jis formulavo teorinę poziciją apie patį meno prigimtį.
Ilgalaikė paliktis: minimalizmas, konceptualizmas ir daugiau
Ad Reinhardto įtaka išsiekia kurkastį daug toli už jo paties kūrybos veikalų. Jo „juodieji“ paveikslai šiandien pripažįstami kaip esminės įkūrybos dalis minimalistinėje ir monokrominėje tapyboje, iššūkiai tradiciniams vaizdinimo suvokimams ir stumiant vizualinio suvokimo ribas. Jo rašytiniai apie Meną kaip meną toliau yra studijuojami tiek menininkų, tiek kritikų, sukeldami debatas dėl meno vaidmens visuomenėje ir ryšio tarp formos bei turinio. Nors jis buvo svarbi figūra Abstraktiniame ekspresionisme per savo ryšį su AAA ir „Betty Parsons Gallery“, Reinhardtas galiausiai peržengė kategorijas, atvėrędamas kelią būsimoms koncepcinio ir minimalinio meno kartoms. Jis mokė įvairiuose institutuose – Brooklyn College, California School of Fine Arts, University of Wyoming, Yale University ir Hunter College – perduodamas savo griežtą intelektualinį požiūrį jauniems menininkams. Net jo dalyvavimas protestuose – prieš MoMA 40-yje dešimtmetį, su „The Irascibles“ prieš Metropolitan Museum of Art 50-yje dešimtmetį ir per litografiją protestuojant prieš Vietnamo karą 1967 m. – parodė jo atsidavimą meninei la自由 ir socialinei atsakomybei. Ad Reinhardt mirė 1967 m. rugpjūčio 30 d. Niujorke, palikdamas paliktį, kuri toliau įkvepia ir provokuoja. Jo kūryba išlieka galingu įrodymu neblėstančiai abstrakčios dailės galčiai ir svarbai kvestionuoti pagrindinius prielaidimus apie patį kūrybiškumo prigimtį. Ad Reinhardto paveldą šiuo metu atstovauja „David Zwirner Gallery“, užtikrinant jo tęsiamą buvimą šiuolaikiniame meno pasaulyje.
Muziejus
Parodoma Niujorkas, Jungtinės Amerikos Valstijos
Amerikos dvasios šventovė
Įžengti į
Whitney Amerikos meno muzieją
– tai žingsnis į gyvą šalies sielos kroniką. Įsikyręs gyvybingame Manhattano Meatpacking District centre, muziejus yra kur kas daugiau nei tik drovelių ir akmens saugykla; jis yra gilus įkvėpinimo ir
Gertrūdos Vanderbilt Whitney
vizijos įtvirtimas, kuri tikėjo, kad amerikietiška kūrybiškumas nusipelno savo veikios scenos, laisvos nuo sunkios Europos tradicijų šešėlio. Nuo savo įsilankstymo ši institucija veikia kaip gyvybinis amerikietiškos tapatybės pulsas, įtrapindama „Ashcan“ mokyklos drąsą, vaizdingą vientisį Edwardo Hopper urbanistiniuose peizažuose bei elektrinę, ribas plečiančią šiuolaikinių judėjimų energiją.
Nuolat ieškantiems vertinantiems kolekcionieriams ar estetikos mėgėjams „Whitney“ siūlo neparemią kelionę per vizualios kalbos evoliuciją, kuri yra unikali ir nebijanti savo amerikietiškumo. Pati kolekcija – stulbinantis daugiau nei 21 000 kūrinių visumas – nėra statiška archyvas, o kvapuojantis organizmas. Ji sklandžiai peržengia ankstyvojo XX amžiaus griežtą realizmą ir šiagrečias, multimedijas instaliacijas. Ši inovacijų tęstinumas daro „Whitney“ nepakeičiamu tiksliniu punktu tiems, kurie siekia suprasti moderniosios minties trajektoriją.
Architektūrinė meistriškė ir šviesa
Fizinis muziejaus buvimas yra tiek pat meno kūrinys, kaip ir jame saugami šedevrai. Palikęs savo istorinį brutalistinį namą Madison Avenue ir persikėlus į dabartinį architektūrinį stebinį Gansevoort gatvėje, „Whitney“ dabar glūdi struktūroje, kurią zaprovojo legendinis
Renzo Piano
. Šis erdvės sk fluidity šedevras pasižymi kvapą užimančiu šviesos ir kraštovaizdžio integracijos meistriškumu. Pastato dizainas prioritetą teikia lengvam ryšiui tarp vidinių galerijų ir triukšmingo miesto, pasinaudojant plačiomis terasomis, iš which atsiveria nuostabūs Hūdsono upės vaizdai.
Interjero dizaineriams ir architektams muziejus tarnauja kaip meistriškumo pamoka apie tai, kaip šviesa gali būti panaudota įkvėpti tekstūrai ir pigmentui gyvybės. Galerijos yra aptintos švelnia, išskleidusia šviesa, kuri leidžia
Georgia O’Keeffe
drąsiai abstraktiškoms formoms arba provokuojančiam Pop Art'ui, kurį kūrė
Andy Warhol
, skambėti jų tikrąja, numatyta intensyvumu. Šis sąveika tarp miesto aplinkos ir kuriamų vidinių erdvės teikia pasinerimo patirtį, kurios ribos tarp meno ir gyvenimo pradeda tirpti.
Lange į ateitį
Tai, kas tikrai išskiria „Whitney“, yra jo vaidmuo kaip kultūrinis barometras, ypač išryškintinas per prestižinę
„Whitney“ bienalę
. Nuo 1932 m. ši periodinė paroda veikia kaip pranašystė ateičiai, pristatydama atsirandančius talentus ir įkindama intensyvių debatų, kurios apibrėžia šiuolaikinį erą. Ji išlieka ilgiausiai vykdoma ir svarbiausia šiuolaikės meno apžvalga Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Be savo parodų, muziejus išlaiko gilų įsipareigojimą studijuoti amerikietiško meno per įvias specializuotas išteklius, įskaitant:
Edwardo ir Josephine Hopper traditions kolekciją:
kaip didžiausią Edwardo Hopper kūrybos ir archyvinės medžiagos saugotą vietą pasaulyje.
teikiant kritinę istorinę kontekstą amerikietiškiems urbanistiniams peizažams.
Arshile Gorky tyrimų kolekciją:
išlaikant esminių modernistų palikimą.
„Whitney“ nepriklausomą studijų programą:
remiančią menininkus, kritikų ir meno istorikus per teorinę šiuolaikinės praktikos studiją.
